Daiktai daro žmones laimingais?
Kalėdos stebuklų metas. Sėsk vaikeli, Seneliui šalčiui ant kelių, išsakyk savo norus ir jie išsipildys. Ko tu nori? Didelės geltonos mašinos? O gal pliušinio meškiuko? LEGO konstruktoriaus? Pasakyk, nebijok, Senelis šaltis čia tam, kad išpildytų tavo norus.
Ir jūs suaugusieji nesikuklinkite, prisėskite šalia ir pašnibždėkite Seneliui šalčiui į ausį ko norėtumėte? Naujų karolių? Auksinių auskarų? Atostogų Maldyvuose? Naujo televizoriaus? Naujo grotuvo?
Kalėdos dovanų metas. Daiktinių dovanų metas. Deja...
Ar daiktai gali suteikti džiaugsmą?
Gal jau matėte šį šuniuką? Jis nuostabus, krutina ausis, letenėles ir džiaugsmingai dainuoja. Be to jo dar nereikia vedžioti. Geriau nei tikras? Jis suteikia džiaugsmą, o juk reikia tiek nedaug.
Žvakė, uždegi ir skleidžia malonų aromatą. Ir ta liepsna taip gražiai mirguliuoja tamsoje. Ji suteikia džiaugsmą.
Grotuvas, įjungi pasileidi savo mėgstamą muziką visu garsu. Juk tai nuostabu. Gali klykdamas dainuoti, nesvarbu, kad nemoki žodžiu, kad nepataikai į ritmą. Svarbiausia, jog jis suteikia džiaugsmą.
Nauji karoliai, auksiniai auskarai su deimantais. Kaip bus nuostabu juos įsisekti ir eiti šį vakarą į balių. Pavydės visos draugės. Ir visi vyrai žiūrės tik į mane. Juk tai nuostabu, nes jie suteikia džiaugsmą.
Naujas namas, taip bus vargo kol pilnai įsirengsi, bet nuosavas stogas ir dar su nuosavu kiemu. Ar gi gali koks nors kitas daiktas suteikti didesnį džiaugsmą?
Degtinė, nors ir skystas, bet vis dėl to daiktas. O svarbiausia reikia tiek nedaug. Tik 100 gramų ir tu jau laimingas. Juk reikia tiek nedaug... Iš pradžių... Na gerai, aš jus provokuoju. Norit pykit, bet degtinė pats geriausias pavyzdys. Iš pradžių, reikia nedaug ir retai. Tik 100 gramų, vėliau tas 100 nebeveža ir reikia tik 200 gramų, po kiek laiko... Kol tai tampa priklausomybe. Bet degtinė tik tai daiktas, toks pats kaip ir kiti mano išvardinti. Iš pradžių reikia nedidelio daikto. Patys pigiausi, karoliai pilnai patenkina, pats mažiausias pigiausias šuniukas pradžiugina. Bet laikas bėga ir tas daiktas pradeda nebedžiuginti, tuomet reikia geresnio. Taip perkami auksiniai karoliai, taip perkamas didelis pliušinis meškiukas. O laikas bėga, seni daiktai nebedžiugina, reikia naujų, reikia geresnių. Reikia perlu vėrinio, reikia dar didesnio pliušinio zuikio. O laikas bėga, seni daiktai nusibosta ir reikia naujų dar geresnių dar brangesnių. Stop!
Ar daiktai gali atnešti laimę? Žmonės mano, kad gali. Ir jie beveik teisūs. Tas paprastas šuniukas tikrai gali padaryti vieną kartą žmogų laimingą. Bet ar kaltas dėl to apsukrus prekybininkas, kuris užsakė tokius šuniukus ir po to užvežė jų visą parduotuvę? Ar gali tas pats masinės gamybos, tik nuo konvejerio nulipęs, šuniukas pernešti emocijas? Prisipažinkit sau, esme juk ne daikte. Ne daiktas padaro žmogų laimingą, o žmogus pats nusprendžia būti laimingas. Ir vis tik daiktas reikalingas, kad žmogus nuspręstų būti laimingas. Kur čia triukas? Daiktas priverčia pakeisti negatyvias žmogaus mintis ir tą momentą mąstyti tik apie tai ką jis mato. Daiktas priverčia pakeisti žmogaus elgesį, laikyseną, būseną. O ar žmogus negalėtų to padaryti pats? Galėtų, bet žmogus yra tingus padaras, kad kažką padarytų jį reikia versti tai daryti... Kai kurie žmonės net tingi mąstyti ir jie niekuomet nesupras, kad ne daiktas juos padaro laimingais, o tik jie patys. Vargšai paklydėliai, jie ir toliau vaikysis vis naujų daiktų ir spręs galvosūkį, kodėl naujas daiktas padaro juos laimingais vis trumpiau... Todėl, kad esme ne daiktuose... Tik mes, tik mes...