Tai kad freelanceris nedirba sau, o dirbą užsakovui.
Taipogi freelancinti iš vienos pusės daug sunkiau, nei dirbti full-time darbą. Nes turi stengtis padaryti užakymą laiku ir kokybiškai, nes gali negauti pinigų. Plius nėra garantijos ar turėsi naujų užsakymų, reikia sukti galvą dėl visokių mokesčių.
Tuo tarpu full-taiminiam darbe gali malti šūdą, skaityti ten delfius... o algą vistiek gausi :)
Kiek pastebiu, nuolatiniai darbuotojai būna gerokai tingesni(nors ir kniurkso nuo ryto iki vakaro spintoj uždaryti :D), nei freelanceris, kuriam tuo momentu labai labai reikia babkių, nes nebėra ką valgyti :)

Bet kaip jau sakiau, nėra _labai_ didelio skirtumo, nes dirbti sau yra visai kas kitą, bent jau, kaip aš įsivaizduoju. Tu pats planuoji savo projektus. Aišku rizika yra milžiniška, nes nežinai ar projektas atsipirks ar ne. Bet hey ne visi žmones yra apsigimę verslininkai, reikia įgudžių bendrauti su kitais žmonėmis, mokėti bendradarbiauti, atrasti kompromisus, kažką įtikinti ir panašiai, todėl jei neišeina, vistiek teks dirbti kažkam kitam... arba nedirbti visai :D

Gaila, NePo nebaigė žydų siuvėjų istorijos, taigi SPOILERIAI - apie siuvėjus :) Trumpai: žydas siuvėjas imigrantas, neturėdamas jokio turto siuvo, siuvo, siuvo. Susilaukė trijų (tiksliai nepamenu skaičiaus) sūnų, kurie neturėdami kur dėtis, ėme pavyzdį iš tėvo ir vėl siuvo. Tačiau, daugiau dirbančių žmonių = daugiau pelno, o tai leido tėvui su sūnumis atidaryti siuvyklą. Sūnūs susilaukė vaikų ir kadangi jau buvo pakankamai uždirbę (nereikėjo dirbti naktimis ir JAV ekonomika tuo metu kilo), tai galėjo savo vaikus leisti į mokyklas, koledžus ir universitetus. Baigėsi tuo, kad tas senas žydų imigrantas, tik siūti mokantis, turėjo septynis anūkus, iš kurių trys buvo gydytojai, o likę keturi - teisininkai.