Demokratija

Originaliai šį tekstą parašiau prieš metus ar daugiau laiko, tačiau nežinojau kaip jį užbaigti. Tik parašęs apie Imperijas, pagalvojau, kad dabar jau esu pasirengęs užbaigti ir šį tekstą.

Čia kalbame ne apie visos demokratijos trūkumus, bet apie problemas Lietuvoje. Kada geriau kalbėti apie problemas Lietuvoje, nei artėjant rinkimams?

Nėra valstybės vizijos. Ar esate girdėję, jog nors viena partija Lietuvoje turėtų konkrečią valstybės viziją? Dvidešimties metų? Na, bent jau dešimties?

Kodėl taip yra? Atsakymas – nes kadencija trunka keturis metus. Tai reiškia, jog laimėjusi partija turi tris metus dirbti (arba vogti, čia jau kaip kas) ir metus ruoštis rinkimams. Net jei partija turėtų kokią nors valstybės viziją, tai po naujų rinkimų, atėjus kitai partijai, visos tos vizijos įgyvendinimas būtų nutrauktas, tai kam vargintis? Kita vertus išvogta valstybė, postuose tik savi irgi yra valstybės vizija, tačiau kiek iš jūsų norėtų gyventi Zimbabvėje?

Keturių metų kadencija programuoja ir daugiau blogų reiškinių. Norint laimėti rinkimus partijos manipuliuoja jautriausiomis grupėmis, todėl žada didinti: pensijas, įvairias išmokas ir kompensacijas, minimalų darbo užmokesti ar prikurti naujų lengvatų.

Visi minimalios algos kėlimai ir kiti mano minėti veiksmai yra trumpalaikio poveikio. Čia tas pats kas išgerti nuskausminamųjų ir sakyti kad viskas gerai, vietoj to, kad kreiptis į gydytoją, kuris surastų skausmo priežastį. Ligos atveju tai baigiasi mirtimi, valstybės atveju – Zimbabve.

Turbūt visi supranta, jog dabartinė Sodros sistema yra bloga per visus galus, tačiau, jei pensijų sistema nepriklausytų nuo valstybės, partijos negalėtų manipuliuoti ja ir lengvai nesugebėtų patraukti pensininkų į savo pusę. Vadinasi, visi žino, kad yra blogai, tačiau niekas nieko nekeis. Demokratija.

Kaip būtų galima išspręsti šį klausimą? Turbūt pirma mintis, būtų – pailginti kadenciją. Tačiau pailginti kadenciją, o visą kitą palikti taip pat yra labai bloga mintis. Turbūt niekas nenorėtų, jog mus valdytų dešimt metų partija finansuojama iš mūsų priešų?

Pažiūrėkim į verslą: gerai dirbančio vadovo niekas neatleidžia po ketverių metų. Mes – piliečiai esame valstybės akcininkai. Koks skirtumas tarp įmonės valdybos galinčios atleisti direktorių ir rinkėjų? Įmonės valdyba gauna skaičius, o mes gauname reklamas (o kai kas ir pinigų į kišenę). Jeigu mes gautume irgi skaičius tuomet galbūt rinkimų rezultatai būtų kitokie? Galbūt kiekvieno seimo nario naudą/efektyvumą įvertinti gali pasirodyti labai sunku, todėl pradėkim nuo ministerijų. Protingesni žmonės už mane nekartą viešai siūlė kokie galėtų būti ministerijų efektyvumo rodikliai. Galbūt reiktų peržiūrėti visus pasiūlymus ir pagaliau imtis tvarkos?

Kalbant apie vizijas, nereikia jokios ambicingos vizijos, kad Lietuva taps kosmine valstybe (nors šiaip būtų super šaunu ir galbūt motyvuotų piliečius?). Pradėkim nuo labai paprastos vizijos: sumažinti biudžeto deficitą 1%, kiekvienais metais artimiausius dešimt metų. Ar visi Lietuvos piliečiai dėl to gyvens geriau? Žinoma.

Nėra jokios atsakomybės. Jeigu politikas viršija greitį ir policininkai negali jo nubausti, nes jis turi neliečiamybę... Tai yra didžiausias absurdas. Ne, yra didesnių absurdų. Jei politikas pusę metų nesirodo posėdžiuose ir vis tiek gauna algą.

Pradėkim nuo mažų pokyčių. Politikas, kuris praleido tris posėdžius iš eilės be pateisinamos priežasties iš karto netenka savo vietos ir algos, bei teisės dirbti bet kokiose valstybinėse pareigose dešimt metų. Tai aš suprantu, jog Lietuvoje visi išsirašys gydytojų pažymas, kad serga. Juk akloji gali būti politiko vairuotoja...

Paklauskite bet kurio politiko ir jis užtikrintai pareikš, jog nesilaiko įsikibęs savo posto, bet per visą Lietuvos istoriją, turbūt galima suskaičiuoti ant pirštų, tuos, kurie sąžiningai atsistatydino, visus kitus reikėjo paraginti bizūnais.

Aš suprantu, kodėl politikai turi neliečiamybę. Tarkim vyksta koks nors svarbus balsavimas ir vienas politikas girtas viršydamas greiti privalo spėti į posėdį, nes kitaip pritrūks vieno balso. Ir pist blogieji policininkai sulaiko, įstatymas nepriimtas. Ir vis dėl to aš manau, kad seimo nariams neliečiamybė turėtų būti panaikinta. Prezidentas, vyriausybė, jie užima atsakingus postus tegul turi. Seimo narių mes turime daugiau nei šimtą, tikrai nereikia visų saugoti. Negano to, aš siūlyčiau, kad seimo nariams baumės būtų du kartus didesnės nei paprastiems piliečiams, nes jie turi rodyti pavyzdį tautai.

Taip, aš suprantu, kad čia drambliuko svajonės. Seimo nariai niekada neblogins sau padėties ir tik gerins ją visais įmanomais būdais, bet aš turėjau iš sakyti šitas mintis.

Nėra kompetencijos. Ministrai keičia portfelius, bet ar galime sąžiningai tikėtis, jog žmogus, kuris iš pradžių dirbo šachmatų ministerijoje, gali laisvai vadovauti krepšinio ministerijai? Aišku, mes nereikalaujame, kad treneris pats dėliotų į krepšį ar mėtytų tritaškius. Tačiau krepšinio treneris netreniruoja futbolo komandos. Tačiau kažkodėl politikai gali vadovauti bet kuriai ministerijai. Jokių problemų, čia tik gerai apmokamas darbas.

Nėra lyderių. Nenoriu įžeisti partijų vadovų, bet klounai ir mediniai stabukai, kuriems meldžiasi pensininkai nėra lyderiai. Lyderis turi nubrėžti viziją (ir kaip minėjau aukščiau vizijos nėra), lyderis turi įkvėpti žmones sekti jį.

Įvykę merų rinkimai labai akivaizdžiai parodė šitą problemą. Vilniuje pasirinkimas buvo didesnis nei per Akropolio išpardavimus, tačiau kituose miestuose partijoms buvo nusišvilpt už tai tiek daug nepartinių merų laimėjo rinkimus. Tai nereiškia, kad jie yra geri merai, tai reiškia, kad jie yra tarp žmonių ir žmonės jais tiki. Aš norėčiau, kad kiekviename mieste būtų po vieną stiprų partinį lyderį. Tačiau lyderio negalima nuleisti iš viršaus. Jį reikia užauginti nuo mažens. Kaip krepšininkai, kurie pradeda nuo moksleivių rinktinės, taip ir politinės partijos turėtų kviesti/verbuoti vaikus, mokyti juos būti lyderiais. Tu negali vadintis lyderiu, jeigu neruoši sau pamainos.

Jeigu jums kyla klausimas: kada bus Lietuvoje gyventi geriau? Atsakymais labai paprastas: kai bus išspręstos čia paminėtos problemos. O tai gali neatsitikti niekada.

Brukštelk žinutę