Dešimt metų internete
Šiandien sueina dešimt metų nuo to momento, kai paskelbiau pirmą įrašą. Tradiciškai geriausius visų laikų tekstus sudėjau į knygą PDF formatu (ją sudaro 172pls arba beveik 2MB). Priešingai nei ankstesniais metais, šį kartą gali pasitaikyti tekstų, kurių jūs nesate skaitę (tiesa, jų vos keletas, žiūrėti skyrių „Trumpikės“). Kaip tai atsitiko? Aš pradėjau rašyti naujienlaiškį, jame aš pateikiu tekstus, kurie mano nuomone yra per trumpi, kad taptų savarankiškais įrašais. Taigi, parsisiųskite knygą, kad atrastumėte, ką praradote ir užsisakykite naujienlaiškį, kad išvengtumėte to ateityje.
Vietoj to, kad blevyzgočiau apie ateities planus ar nuostabiai rašiau visus tuos metus, pagalvojau, kad galėčiau papasakoti vieną istoriją.
Ar jums kada nors kilo klausimas kodėl NePo? Įsitaisykite patogiai ir klausykite. Ta prasme skaitykite.
Pirmą kartą matematikos olimpiadoje dalyvavau turbūt ketvirtoje klasėje. Nenoriu pameluoti, bet turbūt kiekvienais metais ėjau į matematikos olimpiadas. Vėliau prisidėjo chemijos ir fizikos olimpiados. Aš buvau tiksliukas, todėl natūralu, jog mokytojai mane ten siųsdavo. Aš nieko nepasiekiau. Dabar aš tikrai neprisimenu, bet turbūt man tos olimpiados nelabai ką reiškė, tiesiog dalykas, kurį privalai padaryti.
Vienais metais, jei gerai pamenu, kai buvau dešimtoje klasėje atsitiko ypatingas dalykas. Mūsų mokykla sugalvojo pirmą kartą organizuoti lietuvių kalbos vakaronę. Tiems kas nežino, tai yra kažkas panašaus į dabar labai populiarias protų kovas tik apribota viena tema, šiuo atveju – lietuvių kalba.
Komanda turėjo sudaryti penki žmonės. Ir kaip priklauso, mokytojai sudarė komandą iš geriausių mokinių. Mano vidurkis iš lietuvių kalbos visuomet buvo septyni ir čia atskira istorija, kodėl būtent toks pažymys, tačiau aš niekada nemokėjau lietuvių kalbos gramatikos ir skyrybos. Žodžiu, ką aš noriu pasakyti, jog aš tikrai norėjau dalyvauti tame renginyje (neprisimenu kodėl), bet neturėjau jokių šansų patekti į komandą. Ką daryti?
Tuomet paklausiau, ar galima būtų sudaryti antrą komandą nuo klasės, mokytoja sutiko ir aš vėl likau už borto. Antra komanda buvo sudaryta vėl be manęs, tik šį kartą ne iš pirmūnų, bet vidutiniokų.
Likus vienai dienai iki renginio vienas žmogus atsisakė dalyvauti dėl kažkokių priežasčių ir aš labai mielai užėmiau jo vietą. Komandą radau švelniai sakant tragiškoje padėtyje. Ji net neturėjo pavadinimo, nekalbant jau apie namų darbą, kurį kitos komandos ruošė ir repetavo keletą savaičių. Kitaip sakant buvo stiprios dvejonės apskritai dėl dalyvavimo. Aš ir dar vienas klasiokas apsiėmėm ištraukti komandą iš tos padėties, kurioje jinai atsidūrė.
Ką mes padarėme? Lengviausią dalyką, kurį galėjome sugalvoti – rašėme eilėraščius. Vienas žmogus parašo vieną eilutę užlenkia, kad nematytų, tuomet parašo kitas ir užlenkia, kad nematytų. Ir taip penkis, šešis kartus, dešimt eilėraščių. Taip sakant - baltos eilės. Kaip mes pavadinimo komandą? Nesuprastais Poetais.
Komanda buvo išgelbėta.
Tačiau istorija čia nesibaigė. Mes ne tik kad patekome per garbės žodį, ten kur apskritai neturėjome dalyvauti, mes nugalėjome. Būkim sąžiningi, mes pramazinom daugelį užduočių ir laimėjom todėl pasinaudojom išradingumu ir kvaila taškų sistema, kuri davė daugiausiai taškų kaip tik tai užduočiai, kurioje mes buvome stiprūs.
Tai tarsi parodyti vidurinį pirštą mokytojai ir jinai negali nieko atsikirsti, amerikiečiai sako drop the mic. Tai geriausias prisiminimas iš mokyklos.
Vėliau, kai įsigijau internetą ir IRC reikėjo pasirinkti kažkokį nickname ir mano laimei NePo buvo laisvas, dar vėliau interneto adresas taip pat buvo laisvas.
Taigi, galiausiai viskas susiveda iki nedidelės pergalės, kurios tikimybė turėjo būti artima nuliui. Jeigu mokytoja nebūtų leidusi dalyvauti antrai komandai, jeigu antra komanda būtų dalyvavusi be manęs.... Aš nežinau koks būtų šio puslapio adresas. Man patinka rašyti, todėl greičiausiai jis vis tiek egzistuotų...
Ši istorija ir pavadinimas atspindi tai kas aš esu. Man nesvarbu, ką kiti mano, jog aš turėčiau daryti. Aš renkuosi kelią, kuris man atrodo įdomus, nepriklausomai nuo sėkmės tikimybės. Mažasis revoliucionierius gerbiantis egzistuojančias taisykles.
Ir paskutinis dalykas, kuris turbūt sukasi jūsų galvoje: ar aš rašau eilėraščius? Ne.