Herojaus kelionė

Yra toks pasakojimo (filmų) žanras, kurį galima būtų pavadinti herojaus kelione. Kaip pavyzdį galėtume paimti Šreką pirmą arba Žiedų valdovą. Šrekas iškeliauja iš savo užkampio surasti princesę, tačiau grįžta pasikeitęs. Panašią transformaciją patiria ir Froido.

Herojaus kelionė nebuvo tiesiog išgalvotas žanras, jis buvo sukurtas remiantis žmonių patirtimi. Jūs irgi galite patirti herojaus kelionę. Atsiprašau, norėjau pasakyti – jūs turėtumėte patirti herojaus kelionę.

Leiskit jums užduoti keletą klausimų:

Ar jūs studijavote kitame mieste nei užaugote?

Ar jūs dalyvavote erasmus mainų programoje?

Ar jūs dirbate kitame mieste nei studijavote?

Ar jūs gyvenote kitoje vietoje nei dabar bent pusmetį?

Tikiuosi, kad į bent vieną iš šių klausimų atsakėte taip.

Herojaus kelionė – tai išėjimas iš savo zonos. Ir aš nekalbu apie komforto zoną. Aš kalbu apie mitų, prietarų zoną – socialinį ratą. Norite pavyzdžių apie ką kalbu? Vaikystėje jus mokė, kad moterys turi sėdėti namie ir gaminti maistą. Užaugęs jūs taip elgiatės su visomis moterimis. Blogas pavyzdys? Jūsų abu tėvai baigė universitetą, todėl savaime suprantama, jog jūs irgi stojote į universitetą. Jūs užaugote kaime, jūsų abu tėvai džiaugėsi tik mokyklos baigimu, jūsų draugų tėvai irgi niekada nelankė universiteto, todėl stoti į universitetą jums būtų gana keista.

Yra daug skirtingų pasaulių ir aš nekalbu, kad Lietuva skiriasi nuo Latvijos. Aš kalbu apie tai, kad žmogus užaugęs mieste skiriasi nuo žmogaus užaugusio kaime. Žmogus užaugęs mažame mieste skiriasi nuo žmogaus užaugusio sostinėje. Savaime suprantama aš nekalbu apie biologinius skirtumus. Aš kalbu apie mąstymo skirtumus, aš kalbu apie minčių, kurios ateina į galvą skirtumus, apie kasdieninių problemų skirtumus. Vilniaus ir Rygos gyventojai yra artimesni vienas kitam šita prasme nei Viniaus ir Balbieriškio. Reikia įrodymu? Pasižiūrėkite į rinkimų rezultatus. Miestai dažniausiai balsuoja kitaip nei kaimai.

Kol neišeini iš savo zonos, tol nežinai, kad yra įmanomas ir kitoks mąstymo būdas. Jeigu tavo aplinkoje nėra verslininkų, tai greičiausiai pats niekuomet net negalvosi apie verslo kūrimą. Jeigu tu kasininkė, tai greičiausiai daugelis žmonių tavo aplinkoje yra kasininkai, siuvėjai, virėjai. O tai reiškia, kad jie sukuria savo socialinį burbulą su savo specifiniais rūpesčiais ir net negali įsivaizduoti, jog kažkur visai šalia yra kitas burbulas – parduotuvės, siuvyklos, kavinės vadovų.

Dabar, kai visi turi internetą praplėsti savo akiratį yra lengviau nei kada nors anksčiau, tačiau vietoj to, kiekvieną, kuris nesutinka su mūsų nuomone, įdedame į shitlistą. Vietoj to, kad praplėstume savo akiratį jį dar labiau susiauriname.

Herojaus kelionė – tai persikėlimas gyventi, dirbti į kitą vietą. Ir aš nekalbu apie perėjimą dirbti į pastatą kitoje gatvės pusėje. Aš kalbu apie persikraustymą iš kaimo į miestą, iš mažo miesto į didelį arba atvirkščiai. Toks priverstinis persikėlimas į kitą aplinką neabejotinai paveiks kiekvieną žmogų ir niekas negali prognozuoti kaip. Jis augs, jis pradės mąstyti plačiau ir matys daugiau galimybių, kurių nematė anksčiau.

Kodėl mes turime kalbėti apie persikėlimą? Kodėl neužtenka tiesiog kelionės? Jeigu jūs važiuojate į paplūdimį, jūs pasidžiaugiate saule, patiriate emocijų, bet dažniausiai nepraplečiate savo akiračio. Jeigu jūs važiuojate į pažintinę kelionę su gidu, tai jūs sužinote istorines vietas, bet ar prieš tūkstantį metų mirusių kilmingųjų meilės istorija pakeist jūsų mąstymą? Aišku, kad ne. Kitas klausimas ar gidas važiuoja kartu su jumis iš jūsų gimtojo miesto? Jeigu, taip – tai jis sėdi tame pačiame burbule. Šiek tiek kitaip, jeigu pasisamdote vietinį gidą, tačiau gidas yra pratęs dirbti su turistais ir jis atskleidžia tik tai ką turistai nori matyti. Norint patirti transformaciją neužtenka pakvėpuoti kitos šalies oru porą dienų.

Čia puiki vieta pakalbėti emigraciją. Kodėl visi sako, kad emigracija yra blogas dalykas? Emigracija reiškia, lietuvių augimą, o jeigu jie siunčia pinigus atgal, tai čia tik pliusai. Kodėl nepadarius emigracijos nacionaline politika?

Pirmos galvą atėjusios idėjos dažniausiai nebūna labai geros, bet išklausykite. Kiekvienas deklaravęs emigraciją gauna 5000 eurų paskolą su metų atidėjimu. Atidėjimas reiškia, jog paskolų procentai bus pradėti skaičiuoti tik tuo atveju, jeigu paskola nebus gražinta per metus laiko. Dėl konkretaus skaičiaus kol kas nesukite galvos. Pati idėja, jog žmogus išvykęs į kitą šalį galėtų gerai įsikurti, o gal net pradėti verslą. Kadangi tai paskola valstybė iš principo nepraranda jokių pinigų, o kai kuriais atvejais net gi užsidirbs iš palūkanų.

Aišku, jūs pasakysite, kam čia džiaugtis, jeigu visi išvažiuos. Tiems, kurie grįš iš emigracijos po metų ar daugiau duoti 10.000 eurų išmoką. Aišku, tai nereiškia, jog žmonės gautų tokias sumas į rankas, pirmiausiai būtų atskaičiuota jų paskola ir palūkanos, o su tuo kas liks žmonės galėtų daryti ką nori. Greičiausiai tuos pinigus žmonės panaudotų gerai įsikurti grįžus iš emigracijos, galbūt net gi pradėti verslui.

Dabar mes negalime niekaip prisivyti Estijos, tačiau, jei emigracija paverstume nacionaline politika, lengvai aplenktume net Švediją. Kaip? Labai paprastai: tautos branduolį sudarytų ne visko bijantys nacionalistai, bet globaliai mąstantys piliečiai, kurie suprastų kaip geriau išnaudoti globalias tendencijas asmeninei naudai ir tuo pačiu valstybei pagerinti. Žmonės emigruodami į skirtingas šalis ir grįždami atgal parsivežtų nedideles dalis tų šalių, taip sukurdami kultūrų katilą. Įsivaizduokite, jeigu visų šalių geriausios praktikos ir patirtys atsidurtų vienoje vietoje, kaip ta vieta atrodytų?

Jeigu kalbėjome apie emigraciją, reiktų prabilti ir apie imigraciją. Jei emigracija yra svetimos kultūros sugėrimas, tai imigracija – savos kultūros perdavimas. Mes bijome, kad Lietuva išnyks, nes lietuvių mažėja. Bet Lietuva neturi išnykti. Mes galime paimti ukrainiečius, baltarusius ir kitus žmones, kurie nori dirbti ir gyventi Lietuvoje ir perduoti jiems savo kultūrą, savo prietarus, savo papročius ir net gi kalbą.

Aš turiu vieną seną idėją, kuri, rodos, prieštarauja ES įstatymams, bet išklausykite. Leisti įsigyti Lietuvos pilietybę visiems, kurie nori, jeigu jie sumoka 10.000 eurų mokestį ir išlaiko lietuvių kalbos egzaminą. Tokia idėja turi net tris privalumus. Pirmiausia akivaizdus – biudžetas pasipildys papildomais pinigais. Antra – lietuvių kalba neišnyks, nes ją išmoks daugybė kitų tautų žmonių, aišku, dėl jų kalbos vartojimo daugeliui kalbainių sapnuosis košmaras. Ir trečias privalumas - apie kurį beveik niekas nepagalvojo - bus sukurta speciali ir pelninga lietuvių kalbos mokytojų rinka.

Žinant, kad Lietuva lietuviams, taip greičiausiai niekada neatsitiks, bet kiekvienas iš jūsų turėtų pagalvoti apie asmeninę herojaus kelionę.

Brukštelk žinutę