Ko galima išmokti iš kompiuterinių žaidimų?
Šiandien vietoj to, kad užsiimčiau rimtais darbais, nuo pat ryto žaidžiu. Jeigu jūs skaitote, ne pirmą kartą mano įrašus, tai suprantate, jog šiaip sau paprastų išpažinčių pas mane nerasite. Čia ne dienoraštis, kurį skaitant po metų galima įsivaryti depresiją. Tai, kurgi aš lenkiu?
Ar iš žaidimų galima ko nors išmokti? Klausimas paprastas, o kaip atsakymas? Pradėkime nuo pradžių.
Žaidžiu strateginį žaidimą, panašių yra daug, gal net ir jūs esate kažką tokio žaidę. Idėja tokia pati kaip ir visuose strateginiuose žaidimuose: statai pastatus, gamini kareivius, puoli priešą, laimi. Nuo daugelio kitų jis skiriasi viena smulkmena: scenarijaus laisve. Žaidime kovoja dvi valstybės ir tu gali pasirinkti į kurį mūšį nori eiti. Tavo technikos lygis priklauso nuo tavo užmintų teritorijų. Taigi, nors teoriškai, tu gali rinktis lygio žemėlapį, tačiau praktiškai, kiekvienam tavo technikos lygio atitikmeniui paruoštas vienas priešininko lygio atitikmuo t.y. vienas variantas, kuri gali rinktis. Tik čia įsipainioja nedidelė smulkmenėle, kuri paverčia žaidimą daug įdomesniu – aš nepraktiškas žmogus.
Taigi pasirinkau teritoriją, kurioje priešininkas gerokai stipresnis už mane. Iš pradžių sekėsi visai puikiai, pasistačiau pastatus, pradėjau gamintis armiją, įsirengiau įtvirtinimus. Čia pastebėjau pirmą savo klaidą, vienas pastatas atsidūrė už įtvirtinimų ribos. Iš pradžių pagalvojau, gal nugriauti pastatą, bet buvo gaila resursų, kuriuos išeikvojau jį statydamas. Kita mintis – „restart“, bet negi dėl tokios smulkmenos vėl startuosi lygį iš naujo?
Mano priešininkas irgi nesėdėjo rankų sudėjęs. Na, aišku, kompiuteriai kol kas neturi nei rankų, nei to kito žmogui labai brangaus daikto... ant kurio sėdima. Taigi, jis statė pastatus, augino karius, ar minėjau, jog jis žymiai stipresnis už mane? O tada ir prasidėjo. Priešininkas atėjo ir beveik suėdė mane. Nukovė visą armija sugriovė beveik visus pastatus, liko tikrai nekas, padėtis tragiška. Pirma mintis „restart“, bet paskui pagalvojau, nedaug čia kas liko, gal reikia palaukti keletą minučių, kol jis ateis manęs pribaigti. Palaukiau, nieko neatsitiko, mano resursai ir toliau augo, tuomet pagalvojau, gal nereikia taip lengvai pasiduoti, pirmiausiai nusprendžiau susiremontuoti savo vos bestovinčius pastatus, pradėjau vėl po truputi gaminti armiją. Priešininkas vėl mane užpuolė, bet šį kartą, jo ataka buvo tokia silpna, kad man beveik nepadarė jokios žalos. Mano resursai toliau augo, tuomet pagalvojau: o gal aš vis dėl to galiu pakovoti? Atsistačiau visus pastatus, kuriuos turėjau iki sunaikinimo. Priešininkas vėl užpuolė, šį kartą ataka nebuvo tokia stipri, nunešė tik pusę viso mano turto. Padariau išvadą: nestatyti pigių pastatų, kuriuos priešininkas lengvai sunaikina, visus kitus galima atremontuoti iki sekančios jo atakos. Pigūs pastatai leido gamintis pigius, silpnus, tačiau labai greitus karius. Jų atsisakius mano atakos stipriai sulėtėjo ir praretėjo, nes kariai buvo gaminami žymiai ilgiau, tačiau daugiau jis nesugebėdavo manęs sunaikinti. Žodžiu čia pasakojimą, galima baigti, nes aš po to tą lygį perėjau.
Ko galima išmokti iš šio žaidimo? Atkaklumo – niekada, niekada nepasiduok. Kaip tai pritaikyti gyvenime? 1) Dažniausia norisi pasiduoti, po kokio nors pikto užvažiavimo, kai tarkim pristatai savo idėją viešai, o visi ima ir ją suvalgo, taigi pirmasis žingsnis būtų laukti. 2) Palaukti, kol audra nurims ir tuomet įvertinti nuostolius, resursus, kurie liko. Įvertinti savo padėti, pažiūrėti ką galima pakeisti. Išanalizuoti savo klaidas. 3). Kaip Einšteinas sakė: Beprotybė – tai daryti nuolat tą patį, o tikėtis kitų rezultatų. Kadangi jau žinote savo klaidas, laikas pasiieškoti kito būdo tikslui pasiekti. Neveltui sakoma, kad visi keliai veda į Romą. Roma jūsų tikslas, todėl, būkite tikri, jog galima rasti kitą kelią į tikslą. 4) Jeigu žinote, naują kelią į tikslą, tai laikas keliauti. Laikas veikti, sakau veikti, nes greičiausiai, jums reikės nekeliauti, bet atlikti kitus darbus, kurie nebūtinai bus malonus. 5) Nebijokite klysti, naujasis kelias, nebūtinai yra teisingas, gali būti, kad jums reikės vėl viską pradėti iš naujo, tik nepamirškite pasirinkti kito kelio. O keliaudami, koreguokite savo kelionės planą. Galbūt eidami rasite bendraminčių, kurie jus paveš, ar parodys trumpesnį kelią į tikslą, apie kurį jūs anksčiau nežinojote. Nuolatos galvokite ir darykite išvadas. Bet svarbiausia, turėkite aiškų tikslą, aš labai abejoju ar zuikio tikslas buvo būti suvalgytam. Aš manau, kad jis tiesiog norėjo keliauti kažkur tolyn, užsispyrimas - kvailystė, o juk galėjo pabėgioti į šoną, ir būtų apėjęs tą tvorą. Pasimokykite, iš zuikio, kartai neišeina judėti tiesiai į tikslą, tačiau judėjimas į šoną irgi yra judėjimas. Bet toks žengtas žingsnis, bet koks padarytas veiksmas, geriau negu sąstingis. Netgi viena paprasta šypsena, gali praskraidinti nuotaiką, pagerinti pasaulį, šimtams žmonių.
Veikite, nesustokite, nepasiduokite.
Ir tokias išvadas aš padariau žaisdamas. Žaidimas, tai supaprastintas gyvenimo modelis, jame tikrai galima atrasti daug įdomių dalykų. Aišku, reikia suprasti, kad žaisdami Half-Life, bendrauti su žmonėmis neišmoksite, tačiau pasirinkę tinkamus žaidimus, galite atrasti neįtikėtinų dalykų. Papasakosiu ką man dar pavyko atrasti, kai pradėsiu lošti kitą žaidimą.