Kodėl žmonės būna pikti?
Vieną dieną ėjau per kanalus ir sustojau ant LTV2, kuri rodė kažkokią 1995 metų laidą apie neaiškios krypties menininkus. Nežinau, kokia tai laida, nežinau kokie tai buvo menininkai, bet jie išsakė labai įdomią minti vienu klausimu: kodėl miestiečiai dažniausiai būna suirzę?
Kad žmogus būtų laimingas, jam reikia gyvybinės energijos. Iš kur gauti tos energijos? Iš gamtos.
Jeigu žmogus gyvena kaime energijos jis gali pasisemti iš: medžių, krūmų, daržų, pievos, upelio... Visa aplinka yra energijos šaltinis. O jeigu žmogus gyvena mieste? Betonas, metalas, plastmasė – negyvos džiunglės. Žalių skverelių miestuose nedaug, o jie dažniausiai būna nepakeliui į darbą...
Yra dar vienas būdas gauti energijos – atimti iš kito žmogaus. Erzinantys, pikti žmonės yra tušti, išsikrovę, neturintis energijos. Lietuviai sako, kad „piktas žmogus išsilieja“, tačiau veiksmas kaip tik priešingas. Kas atsitinka, kai piktas žmogus rėkia, ant laimingo? Laimingas nuliūsta, iš jo išteka gyvybinė energija. Piktas žmogus ką nors aprėkęs pasijunta geriau, laimingesnis, nes jis sugėrė kito žmogaus energiją. Pikti žmonės – energetiniai vampyrai.
Kažkaip šita situacija man primena dvi stiklines. Viena pilna, kita tuščia. Kaip pripildyti tuščią stiklinę?
Tuščia stiklinė erzina pilnąją, kad jinai bent kiek išlaistytų to vandens ir tuščioji galėtų jį sugaudyti. Bet juk pripildyti iš krano būtų daug paprasčiau, o ir vanduo čia niekada nesibaigia...
Tokios mintys verčia susimąstyti: ar mes patys kartais taip pat nesielgiam?