Kaip aš išmečiau draugus ir draugai išmetė mane
Prisiminiau vienos Fojė dainos žodžius: Tu palikai tuos kur mylėjai ir tuos kurie tau nepatiko/ Ir jie visi iš čia išėjo, nes jie taip pat tave paliko
Vieną tokį penktadienį taip atsisėdau ir supratau, kad geriausias mano draugas yra kompiuteris. Kaip tai atsitiko?
Viskas turbūt labai priklauso nuo žmogaus. Aš nesu tas, kuris nešiojasi žodį kišenėje, galiu kabinti makaronus daugeliu temų, jeigu tik būna noro. Tačiau aš esu nedraugiškesnis nei šita svetainė (kažkas sakė, jog čia neįmanoma nieko rasti).
Kaip atsiranda draugai?
Galim pradėti nuo mokyklos. Ją baigiau labai senai ir nuo to laiko nesu bendravęs su nei vienu klasioku, nesu nei karto apsilankęs mokykloje po jos baigimo. Tiesa pasakius, apeinu mokyklą dideliu lankstu. Iš pradžių dėl viso ko pikto, o dabar tiesiog iš įpročio.
Universitete žmonės renkasi pagal specialybę, o ne atsitiktinai prievartiniai suvaromi, todėl galima tikėtis, jog pas žmones atsiras bendrų interesų. Nežinau... Neatsirado. Savaime suprantama, jeigu susitinki grupiokus kokiame nors renginyje ar kitoje vietoje, tai atlieki visus privalomo mandagumo ritualus, tačiau tik tiek...
Kaip suprantate universitetą baigiau ne vakar, bet draugų iš ten irgi neliko.
Ką gi galiausiai galime aptarti trečią kategoriją, kuriuos vadiname „kiti draugai“. Suprantate... Kai jis susiranda ją... Ir visiškai nesvarbu, ar tu trečias, ar tu penktas, ar dvidešimt pirmas, visai nemalonu stebėti kaip jie pradeda seiliotis. Tokiais momentais užverti akis į lubas ir galvoji: kokie gražūs, tie grįžulo ratai, lyg tai galėtum matyti žvaigždes kiaurai lubas per tris aukštus. Tuomet pradedi vengti tokių situacijų... Ar turėčiau sakyti žmonių?
Niekas nekaltas, kad tu su failinai, kai kitiems pasisekė. (Su artėjančia Valentino diena visus.)
O kas belieka?
Kompiuteris.
Jeigu perskaitėte iki čia, tai paklausykite seno diedo patarimo: vertinkite draugus, kol nevėlu.