Kokosas

Originaliai norėjau rašyti apie kokoso aliejų, bet dabar rašyti apie kokoso aliejų yra labai nedėkingas dalykas, nes apie jį rašo visa populiarioji medija. Jeigu pasiskaitytumėte, pamatytumėte, kad kokoso aliejus tinka viskam ir gydo nuo visų ligų… Tokie teiginiai turėtų sukelti jūsų abejones.

Šiame tekste pažvelgsime plačiau į kokosą ir šiek tiek pasigilinsime į kokoso aliejų.

Kokosas

Kai kurie žmonės kokosą vadina Šveicarišku peiliuku iš augalų karalystes. Kokosas gali pasiūlyti: kaloringo maisto, geriamo vandens, pluošto virvėms pinti ir apvalkalą, kurį galima paversti anglimi, o jeigu viso to nereikia, kokosas gali tarnauti kaip plaukiojimo įtaisas. Sanskrite kokosas vadinamas kalpa vriksha, kas reiškia medis, kuris duoda viską ko reikia gyvenimui.

Kokoso pavadinimas kilo iš ispaniško/portugališko žodžio coco, kuris galėtų būti interpretuojamas kaip veidas arba kaukolė, dėl to kad kokoso vaisius turi tris taškus, kurie primena veidą. Šiam vaisiui identifikuoti rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą panaudojamas coco pavadinimas 1555 metais. 1755 metais Samuel Johnson išleistame „Dictionary of the English Language“ žodyne vaisiaus pavadinimas buvo įrašytas kaip cocoanut.

Kokosai gali būti skirstomi į daugybę kategorijų pagal įvairius kriterijus. Kokoso palmės yra skirstomos į nykštukines ir aukštasias.

Nykštukinė kokoso palmė gali užaugti nuo 5 iki 20 metrų (palyginimui žirafos gali užaugti iki 6 metrų). Jų gyvenimo trukmė yra 40-50 metų, vaisius pradeda duoti antrais metais. Nykštukinės palmės yra savidulkės t. y. užtenka vieno medžio, norint sulaukti vaisių. Nykštukinės palmės vaisius augina kekėmis, per metus viena palmė gali vidutiniškai užauginti 18 kekių, viena kekė vidutiniškai turi apie 40 kokoso vaisių. Per metus tai reiškia apie 720 vaisių, geriausiais metais tas skaičius gali siekti net 1000 vaisių nuo vienos palmės. Tik ~5% visų augančių kokoso palmių yra nykštukinės. Viena iš priežasčių, kodėl nykštukines palmės nėra tokios populiarios, nes palmių plantacijos užima milžiniškus plotus, kuriuos sunku apsaugoti, o nuo nykštukines palmės pavogti riešutus gerokai lengviau nei nuo aukštos.

Aukštosios kokoso palmės gali užaugti nuo 20 iki 30 metrų aukščio, tokį aukšti pasiekti palmei gali prireikti iki 20 metų. Jų gyvenimo trukmė yra 80-100 metų, vaisius pradeda duoti šeštais – aštuntais metais. Kokoso palmė paprastai turi apie 20 lapų, kurių ilgiai gali būti tarp 3 ir 4.5 metro. Per metus toks medis vidutiniškai gali užauginti apie 80 vaisių.

Kokosai gali būti skirstomi pagal vaisiaus spalvą: geltonas, oranžinis, bronzinis, raudonas, žalias.

Geltonas

Žalias

Kokosai gali būti skirstomi pagal savo originalią kilmę: Ramojo ar Indijos vandenyno zonos.

Kokosai taip gali būti skirstomi pagal skonį, vaisiaus dydį arba panaudojimo tikslą.

Kokosai yra išrankūs oro sąlygoms. Jie klesti smėlinguose dirvožemiuose ir gali pakelti didelį rūgštingumą. Kokosai teikia pirmenybę vietovėms, kuriose gausu saulės spindulių (vidutinė metinė temperatūra yra virš 24C) ir padori dozė kritulių (1,500–2,500 mm per metus). Jiems taip pat reikalinga aukšta drėgmė. Kokosai sunkiai perneša šalnas. Viena naktis prie -4C, jiems gali reikšti mirtį.

Kokoso istorija

Manoma, kad kultivuoti kokosą buvo pradėta dviejuose regionuose panašiu metu. Ramiojo vandenyno regioną sudaro Filipinai, Malaizija, Indonezija ir galbūt žemyne (Vietnamas, Tailandas). Indijos vandenyno regioną sudaro Šri lanka, Maldyvai ir Indijos pakraščiai.

Portugalai kokosą iš Indijos atvežė į Karibus bei Braziliją pakeliui sustodami vakarų Afrikos pakrantėse. Tuo tarpu ispanai kokosą atvežė į Meksiką iš Filipinų. Tačiau mokslininkams labiausiai įdomus yra Madagaskaras bei Komorų salos, nes tose vietose kokosas turi unikalų genų miksą sudarytą iš Ramiojo bei Indijos vandenynų zonų. Mokslininkai mano, jog pirmieji į Madagaskarą kokosą atvežė austroneziečiai prieš pora tūkstančių metų, o jau gerokai vėliau Madagaskare taip pat sustojo ir portugalai su savo kokoso kroviniu.

Kalbant apie austroneziečius, mokslininkai taip pat mano, kad jie galėjo atvežti Ramiojo vandenyno kokosą į Pietų Ameriką (Peru, Kolumbija).

Pirmieji kokoso paminėjimai gali būti rasti indų istoriniuose/religiniuose darbuose Mahabharata (3000 prieš mūsų erą), Ramayana, Puranas ir Jatakos budistų pasakojimuose. Kokosas taip pat minimas ajurvedose ir žemės ūkio traktuose, istorinės ataskaitose, kelionių žurnaluose, sanskrito darbuose bei Mahawamsa (2000-1000 prieš mūsų erą) - istorinėje Šri Lankos kronikoje.

Kokosas yra minėtas jūreivio Sinbado kelionų istorijoje – Tūkstantis ir viena naktis.

Pirmieji prekiauti kokosų už originalių auginimo vietų greičiausiai pradėjo arabų pirkliai, jie prekiavo šiaurės-rytų Afrikos teritorijoje (dabar Egiptas, Sudanas, Etiopija, Kenija). Arabų pirkliai taip pat prekiavo ir Europoje, tačiau europiečius pasiekė, ne kokoso vaisiai, bet produktai iš jų: puodai, taurės, papuošalai. Daiktų iš kokoso turėjo tik patys turtingiausiai ir karališkos šeimos nariai, kurie greičiausiai nežinojo daikto kilmės istorijos.

1280 metais keliautojas Marco Polo greičiausiai buvo pirmasis europietis pamatęs kokosą. Vaisių jis pavadino nux indica, šis pavadinimas kilęs iš arabų kalbos ir išvertus reiškia „riešutas iš Indijos“

1499 metais keliautojas Vasco da Gama pirmą kartą pamatė kokosą netoli Maldini (Kenija, Afrika).

1553 metais pirmasis cukraus fabrikas buvo pastatytas Bahijos regione (Brazilija) gaminti cukrų iš kokoso palmių.

1642 metais Filipinų generalinis gubernatorius H. de Corcuera kiekvienam vietiniam gyventojui liepė pasodinti po 200 kokoso palmių, siekdamas patenkinti pirklių atplaukiančių laivais poreikius.

1740 metais Ceilono (dabar Šri Lanka) gubernatorius van Imhoff iš Nyderlandų liepė salos pakrantes apsodinti kokoso palmėmis.

1743 metais Amsterdame (Nyderlandai) atsidarė prieskonių parduotuvė Jacob Hooy & Co., kuri veikė dar 200 metų. Tarp kitų prieskonių čia buvo galima įsigyti ir kokoso.

1768 metais Ispanijos karališkas įsakymas liepė kiekvienam suaugusiam Filipinų gyventojui apsodinti bent po ~18 kv.m. ploto kokoso palmėmis.

1819 metais East India Company atidarė savo bazę/ofisą Singapūre (Malaizija) ir pradėjo čia sodinti kokoso palmes.

1829 metais lapkričio 2 dieną John Soames muilo gamintojas iš Spitalfields, Middlesex (dabar Londonas, Anglija) gavo patentą kokoso aliejui gaminti.

1831 metais Ceilone (dabar Šri Lanka) pirmą kartą buvo pademonstruotas Anglijoje pagamintas muilas iš kokoso aliejaus.

1844 metais Ceilone (dabar Šri Lanka) buvo įkurtos pirmos komercinės kokoso palmių plantacijos.

1848 metais Vengrijos politikas Görgey viešėdamas Prahoje (Čekija) atliko eksperimentus su kokosu ir atrado/pirmą kartą išskyrė lauro rūgštį.

1878 metais vasario mėnesį ispanų laivas Provedentia paliko Trinidadą pakrautas kokoso riešutais. Jo kelionės tikslas buvo Ispanija, tačiau ties Floridos krantais jį užklupo didžiulė audra, kuri sudaužė laivą. Dabar ta vieta vadinama Palm Beach.

1895 metais Franklin Baker, miltų gamintojas iš Filadelfijos kaip užmokesti už skolas iš Kubos verslininko gavo kokoso krovinį. Iš pradžių bandė parduoti visą krovinį iš karto, tačiau nesulaukęs susidomėjimo, jis riešutus susmulkino bei išdžiovino. Apdirbtas produktas sulaukė didelio susidomėjimo iš konditerių.

1896 metais atidarytas Sueco kanalas, kuris pagreitino keliones iš Indijos vandenyno į Europą, nes nebereikėjo plaukti aplink Afriką.

1898 metais kokoso palmės pradėtos sodinti Prancūzų Polinezijoje. Tais pačiais metais pasibaigus Amerikos – Ispanijos karui, Filipinai atiteko JAV, tai reiškė, jog nuo šiol didžiausias kokoso produktų importuotoju į JAV tapo Filipinai.

1899 metais kokoso plantacijos įkurtos Rytų Afrikoje.

1905 metais Johann Schicht iš Ringelshain, Bohemia (Čekija), kurio šeima gamino muilą nuo 1848 metų, pradėjo gaminti kokoso aliejų skirtą maisto gamybai.

1908 metais Kubos kokoso palmes užpuolė mirtino pageltimo liga, tai sustiprino Filipinų kaip kokoso produktų gamintojo poziciją.

1915 metais Afrikoje pradėjo trūkti kuro automobiliams. Dr. Schultze iš Morogoro (Tanzanija, Afrika) pagamino pirmą biokurą iš kokoso.

Kokoso gyvenimo ciklas

1) Kai kokosas yra nesubrendęs, vidiniame apvalkale esantis skystis yra saldus, gaivus. Apvalkale gali būti iki litro sulčių. Kadangi skystis yra uždarytas į savo higieninę talpyklą, jį galima naudoti kaip sterilaus vandens pakaitalą medicininiais tikslais. Tas skystis dažnai naudojamas dehidratacijai ir skrandžio sudirgimui gydyti. Antrojo pasaulinio karo metu nesubrendusio kokoso skystis buvo naudojamas kaip druskos lašelinės pakaitalas, išgelbėjęs daugelio kareivių, dislokuotų Ramiajame vandenyne, gyvybes.

2) Kai kokosas pradeda bręsti, vidinis lukštas pradeda formuoti ploną baltą minkštimo sluoksnį. Šiame etape minkštimas yra minkšto virto kiaušinio konsistencijos ir gali būti valgoma šaukštu.

3) Jei kokosas lieka ant medžio, tai toliau bręsta. Vidinis minkštimas sutirštėja ir sukietėja, o skystis virsta beskoniu vandeniu. Šviežią minkštimą galima susmulkinti ir naudoti gaminant maistą arba džiovinti, norint gauti koprą (apie ją šiek tiek vėliau).

4) Jei kokosas visiškai subręsta ir nukrenta ant žemės, jis gali sudygti tinkamomis sąlygomis. Dygstant, vidiniame apvalkale išsivysto baltas, purus, saldus rutulys, vadinamas „obuoliu“, absorbuojantis tiek skystį, tiek mikštimą. Obuolius galima valgyti, ir jis laikomas saldžiu delikatesu.

Naudojimas

Kokoso palmė gali būti naudota daugybei dalykų. Kokoso palmės lapai gali būti naudojami gaminti žaislus mažiems vaikams, piniginėms, skrybėlėms, šluotoms, namų stogams arba maišeliams maistui gaminti kaip pavyzdžiui kepti žuvį, virti ryžius ar delikatesus.

Pati palmė gali būti naudojama kaip medis praktiškai visur kur yra naudojamas medis. O palmės šaknys naudojamos gaminti dažus, gėrimus bei vaistus.

Be visiems gerai žinomų kokoso vaisų, taip pat valgyti galima palmės šerdį bei nesubrendusius palmės žiedus. Tačiau viena iš populiariausių panaudų yra kokoso vanduo, kuris yra gaunamas iš nesubrendusių kokoso vaisių.

Trečdalį kokoso riešuto sudaro plaukuotos luobelės, kurias išmirkius sūriame vandenyje kol tampa pakankamai minkštos, gamina virvė pasižyminti ypatingai dideliu patvarumu.

Kokoso lukštas gali būti panaudotas kaip dubuo ar puodelis. Jis taip pat gali būti išpjaustytas į šauktus, šakutes ar adatas.

Didžiausi kokoso produktų gamintojai 2018 metų duomenimis yra: Indonezija - 18.6 mln tonų, Filipinai 14.7 mln tonų, Indija - 11.7 mln tonų. Ketvirtoje vietoje esanti Šri Lanka pagamina tik 2.6 mln tonų, kas irgi yra daug. Ilgą laiką Filipinai pirmavo, tačiau 2010 metai turėjo užleisti savo pirmą vietą naujam lyderiui.

Macapuno

Jeigu sakyti paprastai žodžiais, tai macapuno vadinamas kokosas, kurio branda yra sutrikusi. Iš išorės sveikas kokosas ir macapuno atrodo identiškai ir vienintelis būdas atskirti yra atidaryti kokosą. Viduje, vietoj balto minkštimo ir sulčių, randama permatoma želė konsistencijos masė. Originaliai tokie vaisai pasitaikydavo tik 0.15%, todėl labai greitai tapo prabangos preke ir mokslininkų susidomėjimu, kaip tokių užauginti daugiau.

Pirmą kartą mokslinėje literatūroje macapuno paminėtas 1931 metais amerikiečių botaniko Edwin Copeland. 1960 metais filipinų augalų fiziologė Emerita V. De Guzman sukūrė metodą leidžiantį garantuoti, jog bent 75% ant palmės užaugusių vaisių bus macapuno. Savaime suprantama, metodologija nuo to laiko buvo tobulinama. Dabar macapuno nėra retas vaisius, tačiau vis tiek išlaikė prabangos simbolio statusą.

Kopra

Kopra – džiovinti kokoso vaisių branduoliai (Malajiečių kalba kopra reiškia 'džiovintas kokosas') . Ji gaminama iš sunokusių perskeltų vaisių išėmus minkštimą ir jį džiovinant saulėje arba krosnyse. Kopra naudojama maistui, iš jos sutarkavus gaunamos kokosų drožlės, spaudžiamas kokosų aliejus, išspaudos šeriamos galvijams.

Kopra turi savybę savaime užsidegti, todėl ją draudžiama transportuoti lėktuvais.

Netinkamai išdžiovinta kopra turi polinkį greitai pasidengti pelėsiu, kurie gamina aflatoksinus. Aflatoksinai yra vieni iš pavojingiausių natūraliai atsirandančių kancerogenų ypač veikiančių skrandį ir kepenis. Užkrėsta kopra pašerus gyvūnus, aflatoksinai gali patekti į mėsą bei pieną.

Kokoso vanduo

Kokoso vanduo gaunamas iš kokoso pirmame jo augimo etape (žiūrėti kokoso augimo ciklas aukščiau). Žali kokoso riešutai nuskinami ir iš jų išspaudžiamas permatomas skystis. Jeigu kokosas būtų paliktas augti, tas permatomas skysti taptu baltu minkštimų, kurį esate įpratę matyti.

Čia turbūt reiktų pastebėti, jog, jeigu jūs nepasiėmėte mečetės ir nenusiskynėte šviežio kokoso, tai ką geriate, greičiausiai nėra tas pats kokosų vanduo, kurį geria filipiniečiai. Jeigu jūs perkate kokoso vandenį parduotuvėje, tai reiškia, kad jis yra pasterizuotas. Pasterizacija yra toks procesas, kurio metu panaikinamos visos kenksmingos bakterijos. Tačiau gamintojai prideda papildomų cheminių medžiagų, kad gėrimas ilgiau stovėtų. Gamintojai gali pridėti papildomų vitaminų ar kitų naudingų medžiagų, tačiau dažniausiai jie prideda cukraus.

Koks skirtumas nuo kokoso pieno? Stiklinė kokoso pieno turi 500 kalorijų, tuo tarpu kokoso vanduo tik 45. Kokoso vanduo turi daug kalio, magnio, mangano, todėl per didelis jo vartojimas gali sukelti hiperkalemija, inkstų nepakankamumą ar širdies aritmiją.

Iš kokosų vandens gaminamas kokosų actas.

Kokoso pienas

Kokoso pienas gaminamas iš balto kokoso minkštimo. Minkštimas yra sutarkuojamas, užpilamas nedideliu kiekių vandens ir tuomet spaudžiamas. Spaudimo rezultatas duoda du produktus: kokosų kremą 20-50% riebumo ir kokosų pieną 5-20% riebumo. Vandens kiekis spaudimo procese priklauso nuo kokio riebumo rezultato tikimasi, daugiau vandens – mažesnis riebumas.

Išspaustas kokoso pienas turi būti sunaudotas tuoj pat, nes palikus stovėti 30C laipsnių kambario temperatūroje per keletą valandų jis sugenda.

Prieš patekdamas į prekybos centrus kokoso pienas pasterizuojamas verdant du kartus 70C temperatūroje.

Kokoso kremas gali būti paverstas kokoso milteliais.

Kokoso pienas gali būti naudojamas kokoso sūrio ir kokoso varškės gamyboje. Kokoso pieno gavimas taip pat yra pirmas žingsnis kokoso aliejaus gavimo šlapio malimo metode apie kurį kalbėsime toliau.

Kaip gaminamas kokoso aliejus?

Norėčiau pradėti nuo to, jog kokosų aliejų galima pasigaminti namų sąlygomis. Aš recepto nepateiksiu, bet jeigu jums įdomu, receptų pilnas internetas.

Yra daug būdų kaip išgauti kokosų aliejų ir kiekvienas gamintojas teigia, kad jo būdas yra geriausias, nes išlaiko daugiausiai „vertingų medžiagų“, kad ir ką tai reikštų.

Yra du populiariausi būdai gauti nerafinuotą (virgin) kokosų aliejų.

1. Sauso spaudimo metodas. Šiame metode naudojama kopra, kuri yra spaudžiama arba tirpinama naudojant specialius tirpiklius. Išspaustas aliejus yra filtruojamas ir gali būti šildomas.

2. Šlapio malimo metodas. Šiuo metodu paimamas kokoso minkštimas ir iš jo išspaudžiamas kokosų pienas. Toliau kokosų pienas yra apdorojamas vienu iš keturių būdų: virimu, fermentavimu, šaldymu arba mechaniniu centrifugavimu.

Fermentacijos būdų apdorojant kokosų pieną, jis yra paliekamas stovėti tam tikrą laiką (~48h) jo neliečiant. Sunkiosios kokoso dalelės nusėda ant dugno, o kokoso aliejus kyla į viršų. Aliejus vis dar būna su priemaišomis, todėl viršutinė dalis atskiriama, kaitinama ir po to filtruojama.

Šlapio malimo – fermentacijos metodu galima kokoso aliejų gaminti namie, tačiau norint gaminti didelius kiekius reikės įdėti daug fizinio darbo.

Mechaninio centrifugavimo būdu gaminant kokoso aliejų, kokoso pienas yra sukamas centrifugoje 12000 aps./min, 2 valandas palaikant 40C temperatūrą.

Šlapio malimo būdu yra gaunama maždaug 15% mažiau kokoso aliejaus nei sauso gaminimo metodu. Tuo pačiu, šlapio gaminimo metodas reikalauja daugiau fizinio darbo ir technologinių investicijų, todėl jis nėra populiarus tarp gamintojų.

Rafinuotam aliejui gaminti naudojama kopra, kuri sutrinama į smulkias dalis ir užpilama vandeniu, siekiant gauti kokosų pieną. Pienas yra nukošiamas ir virinamas ilgą laiką, kol skystis išgaruoja palikdamas tik aliejų. Gautas aliejus yra filtruojamas siekiant panaikinti priemaišas ir dar kartą virinamas. Tuomet aliejus dar kartą filtruojamas. Gautas rezultatas: bespalvis, bekvapis, beskonis skystis. Toks produktas nesuvilios pirkėjų, todėl dažniausiai pridedamas dar sekantis žingsnis gamybos procese, kurio metu į aliejų pridedama maistinių dažų siekiant gauti baltą spalvą, kurios visi tikisi iš kokosų aliejaus, bei kvapų.

Rafinuoto aliejaus gaminimo procesas dar gali būti vadinamas RBD santrumpa nuo Refined (rafinuotas), bleached (balintas) and deodorized (pakvepintas).

Kadangi rafinuotas aliejus ilgai virinamas, tai jam gali būti naudojama pelėsiu pasidengusi kopra. Aš nesakau, kad gamintojai taip daro, tačiau nežinau kokios yra procedūros užtikrinti, kad jie to nedarytų. Ir jeigu nėra jokių procedūrų, patys suprantate…

Koks skirtumas tarp rafinuoto ir nerafinuoto aliejaus? Nerafinuotas aliejus išlaiko kokoso kvapą ir skonį, rafinuotas aliejus neturi nei skonio, nei kvapo (nebent pridėto dirbtinai). Nerafinuoto aliejaus smilkimo temperatūra yra 177C, rafinuoto – 232C.

Kas yra smilkimo temperatūra?

Smilkimo temperatūra – tai temperatūra, kurioje riebalai ima skilti į glicerolį ir riebalų rūgštis, ko pasekoje ima susidaryti melsvi dūmai. Glicerolis skyla toliau iki akrilaldehido. Dėl akrilaldehido šie dūmai itin erzina akis ir kvėpavimo takus.

Pasiekta smilkimo temperatūra rodo, kad riebalai degraduoja tiek gardžio, tiek maistingumo požiūriu. Todėl labai svarbu maisto kepimui parinkti tokius riebalus, kad smilkimo temperatūra būtų aukštesnė, nei naudojama ruošiant maistą.

Skirtingai gaminant maistą pasiekiama skirtinga temperatūra. Keptuvė ant viryklės ~120C, virimas aliejuje ~160 – 180C, orkaitė ~180 – 220C.

Nuėję į parduotuvę, ant kokoso aliejaus pakuotės pamatysi daug įvairių žodžių, pabandykite išsiaiškinti ką jie reiškia.

Virgin vs Extra virgin – koks skirtumas? Niekas nežino. Nėra jokio oficialiai apibrėžto standarto kada kokoso aliejų vadinti vienokiu ar kitokiu. Kompanijos dažnai norėdamos parodyti, kad jų produktas yra vertingesnis ir todėl turi kainuoti brangiau, prideda žodelį extra. Ta pati kompanija gali turėti dvi skirtingas kokosų aliejaus linijas: viena paprasta, o kita extra, savaime suprantama, extra kainuos gerokai brangiau, bet ar turinys nuo to skiriasi, sunku pasakyti.

Raw – nieko nereiškia. Žmonės pamišę dėl sveiko gyvenimo mano, kad raw turėtų būti sveikesnis, nes jame yra žalio kokoso. Raw dažniausiai klijuojamas ant to kokoso aliejaus, kuris gamybos procese nebuvo šildomas daugiau nei iki 35C laipsnių. Kaip žinote, tam tikrais būdais gaminant virgin kokosų aliejų jis yra šildomas iki 40C laipsnių.

Cold pressed – nieko nereiškia. Bet kurį kokosų aliejaus gamybos būdą galima padalinti į tris etapus: resursų paruošimą, spaudimą ir valymą. Cold pressed apibūdina tik antrą etapą, kas reiškia, kad net rafinuotas aliejus gali būti cold pressed. Cold pressed terminas turėtų užtikrinti pirkėją, kad aliejus nebuvo chemiškai apdorotas.

Kokoso aliejaus sudėtis

Kokoso aliejų sudaro 99% riebalų iš kurių 86% sočiųjų, 6% mononesočiųjų ir 2% polinesočiųjų riebalų rūgščių. Likusį vieną procentą sudaro vitaminai, mineralai ir fitosteroliai.

100 gramų kokosų aliejaus suteikia 890 kalorijų. Pusė sočiųjų riebalų kiekio kokosų aliejuje yra lauro rūgštis (41,8g / 100g), kiti reikšmingi sočiųjų riebalų kiekiai yra miristinė rūgštis (16,7g / 100g), palmitino rūgštis (8,6g / 100g) ir kaprilo rūgštis (6,8g / 100g).

Daugelis kokoso aliejaus fanų teigia, jog būtent lauro rūgštis suteikia daugybę jų trimituojamų privalumų kokoso aliejui.

Lauro rūgštis yra nebrangi, ilgo galiojimo, ne toksiška medžiaga, todėl dažnai naudojama muilo ir įvairios kosmetikos gamyboje.

Daugiausiai lauro rūgšties galima rasti babasų palmėse (auga Brazilijoje) – 50%. Jo taip pat gausu Murumuru palmėse (auga taip pat Brazilijoje) – 47,5%, Cohuna palmėse (auga Meksikoje) – 46.5%. Lauro rūgšties taip pat galima rasti žmogaus piene – 6.2%, ožkos piene – 3.1%, karvės piene – 2.9%, slyvose – 0.38%, arbūzuose – 0.33%.

Kokoso aliejus yra labai sveika

Kokoso aliejaus fanai teigdami, jog kokosų aliejus yra labai sveika dažniausiai nurodo, kad žmonės gyvenantys tropikuose rečiau patiria infarktus, kitas su širdimi susijusias ligas bei rečiau serga lėtinėmis ligomis. Tačiau sakyti, jog viso to priežastis yra būtent kokoso aliejus, tai ištraukti informacija iš konteksto. Tas pats kas paimti alyvuogę nuo picos ir sakyti, jog visos picos yra juodos.

Taip, tropikuose gyvenantys žmonės naudoja kokoso aliejų, nes tai yra ką jie turi. Būtų keista, jeigu jie naudotų saulėgrąžų aliejų ar kitą alternatyvą. Reikia suprasti, jog kokosų aliejus yra tik maža jų mitybos dalis. Realiai, jeigu galite valgyti žalius kokosus, kodėl jūs imtumėte jo produktą?

Tropikų gyventojai taip pat valgo daug žuvies ir kitų vaisių. Be to, daugelis tropikų gyventojų yra labai neturtingi, kas reiškia, kad jų darbas yra fizinis ir dažniausiai lauke.

Jeigu jūsų darbas yra sėdėti ofise, o fizinis krūvis yra nueiti į greito maisto restoraną nusipirkti salotų, kokosų aliejus tikrai nepagerins jūsų sveikatos, nesvarbu kiek popkorno jame iškepsite.

Kokoso aliejaus fanai teigia, kad kokoso aliejus pasižymi antibakterinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis, nes jo sudėtyje yra daug lauro rūgšties. Koncentruota lauro rūgšties dozė iš tiesų gali žudyti bakterijas, tačiau atlikus eksperimentus su kokoso aliejumi, jo efektyvumas buvo toks pats kaip vandens iš krano.

Kokoso aliejaus fanai teigia, kad kokoso aliejus apsaugo nuo blogo saulės poveikio (UV spindulių). Tiesa ta, kad beveik visi kremai nuo saulės ir apskritai didžioji dalis kosmetikos savo sudėtyje turi kokoso aliejaus, tačiau kokoso aliejaus SPF (Sun Protection Factor) yra 1, tuo tarpu kaip rekomenduojama norma yra 15.

Kokoso aliejaus fanai teigia, kad kokoso aliejus padeda numesti svorio. Buvo atlikta studija su nedidele žmonių grupe, kuriame žmonėms buvo duodamas koncentruota dozė MTC (Medium chain triglycerides), eksperimento gale žmonės iš tiesų numetė svorio. Čia svarbu suprasti kelis dalykus. Pirma, eksperimentas buvo atliktas su maža grupe žmonių ir neaišku ar tokie patys rezultatai būtų gauti su didele žmonių grupe. Antra, taip, kokosų aliejus turi MTC, bet nedaugiau nei 15%, kas gerokai toli nuo koncentruotos dozės.

Kokoso aliejaus fanai teigia, kad kokoso aliejus sumažina širdies ligų riziką. Tyrimai rodo, kad kokoso aliejus pakelia „gerojo“ cholesterolio HDL kiekį, bet jis taip pat pakelia ir „blogojo“ cholesterolio LHL kiekį. Nesvarbu kiek bus pakeltas gerasis parametras, nes viskas yra apie balansą ir panašu, kad šituo klausimu iš tiesu kokoso aliejus gali būti kenksmingas.

Apibendrinant nėra jokių įrodymų, jog kokoso aliejus turi kokių nors gerų savybių, kita vertus kol kas nėra įrodymų ir kad, kokoso aliejus turi blogų savybių.

Kaip pirkti kokosą?

Esu nustebęs kiek skirtingų produktų su kokosu galima rasti lietuviškose parduotuvėse, tačiau pačio kokoso dažnai nepamatysite. Didžiausias kokosų tiekėjas EU yra Dramblio kaulo krantas.

Parduotuvėse rasite tik kokosus be išorinio lukšto, tai sutrumpina jų gyvenimo trukmę, bet palengvina atidarymą.

Pirmiausiai pakelkite kokosą įsitikindami, jog jis yra sunkus ir papurtykite, įsitikindami, jog jis turi daug sulčių viduje. Atidžiai apžiūrėkite kokoso apvalkalą ir įsitikinkite, kad nėra pažeidimų. Pažeistas kokosas greitai pradeda pūti.

Jeigu kokosas atrodo per lengvas, greičiausiai bus kur nors įtrūkęs, dėl to prarado didžiąją dalį savo sulčių ir greičiausiai jau pradėjo pelyti. Normalus kokosas turėtų sverti ~1.5kg.

Visiškai subrendęs kokosas bus tamsiai rudos spalvos, šviesesnės spalvos kokosas nebus pilnai sunokęs, bet vis tiek yra valgomas.

Neatidarytas kokosas gali būti laikomas tris – keturis mėnesius kambario temperatūroje. Atidarytas gali stovėti šaldytuve kelias dienas.

Pabaigoje tikiuosi jums patiko šis žvilgsnis į kokosą. Šiame tekste nepaminėjau nei vienos legendos, pasakojimo susijusius su kokosais, jų yra labai daug ir kai kurie tikrai įdomūs, jeigu turėsite laiko pasiieškokite. Taip pat praleidau kokoso naudojimą religijoje, kas galbūt įdomu, bet nelabai praktiškai pritaikoma Lietuvoje. Jeigu manote, kad nepaminėjau dar kažko, jūs galite būti teisūs, tiesiog neradau žmonių kalba parašytos suprantamos informacijos. Kaip pavyzdžiui norėjau detaliau aprašyti kokoso aliejaus gaminimo procesą, bet informacija dažniausiai yra pateikiama kompanijų iš marketingo, o ne iš proceso pusės. Tai ką matote yra geriausią ką galėjau pateikti.

Perskaičiau gerokai daugiau, nei čia pateikiau ir turiu pasakyti, jog buvo labai įdomu.

Ar turėtumėte į savo racioną įtraukti kokoso aliejų? Jeigu jums patinka specifinis kokoso aliejaus skonis – taip. Jeigu ieškote būdų pagerinti savo mitybą ir padaryti ją sveikesne – ne, tam yra geresnių alternatyvų.

Nuorodos

Deep history of coconuts decoded

All about coconuts – history, nutrition, uses and more

Coconut time line, Nautical period: 1839-1499

Coconut time line, Mercantile period: 1925-1840

10 Different Types of Coconuts (Pictures and Facts)

Coconut

Kopra

Copra

Tree of Life: The Coconut Palm

What is Virgin Coconut Oil?

Extraction processes of virgin coconut oil

Coconut, the Soul Food of the Tropics

Smilkimo temperatūra

Smoke point

Virgin vs refined coconut oil 5 things you need to know

Understanding coconut oil

Coconut oil processing terms

Lauric acid

Kokosų aliejus

Coconut oil: are the health benefits a big fat lie?

Coconut Oil

Coconut oil

Kokosų vanduo

Coconut water

Where Does Coconut Water Come From?

Coconut milk

Coconut

Macapuno

Iliustracijos

1. Photo by Louis Hansel @shotsoflouis on Unsplash

2. The coconut variety Niu Leka or Fiji Dwarf. Photo by Alan Meerow, USDA Agricultural Research Service

3. Jamaican Tall coconut Wikipedia

4. Geltoni kokoso vaisai, Wikipedia

5. Green Dwarf Coconut, needpix

6. Kokoso papilitimas, Wikipedia

7. Dygstantis kokosas, Wikipedia

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)