Nepriklausomybė
Kartą aš draugo paklausiau:" kodėl tu gyveni Vilniuje?". Jis atsakė: "Kaune gyvena mano tėvai, jie nuolatos reguliuoja mano gyvenimą, o aš noriu būti savarankiškas, nepriklausomas"
Šį karta nusprendžiau pamąstyti apie savarankiškumą, kiek mes jo turime ir kiek mums jo reikia?
Žmogus dėl savarankiškumo pradeda kovoti nuo mažens.
Pirmasis etapas. Kai mažas vaikas, pagaliau pats pabando užsirišti batus jis žengia pirmą žingsnį į kovą už savo savarankiškumą. Tėvams pasiūlius pagalbą vaikas išdidžiais pareiškia: "Nereikia aš pats!". Tačiau dažnai žengiant pirmus žingsnius į savarankiškumą, tenka susidurti su realių pasauliu - niekas to nenori. Įsivaizduokite tėvai skuba į darbą, o prieš tai dar reikia nuvesti vaikus į darželį. Vaikas kuičiasi, bando užsirišti pats savo batus, tačiau jam nesiseka. Galiausiai tėvai susinervina aprėkia vaiką ir užriša jam batus. Pirmasis žingsnis svarbus pačiam asmeniui, tačiau ar daugiau kam nors jis rūpi? Kodėl mes taip dažnai žlugdome vaikų iniciatyvą? Suaugusieji visą laiką bėga, skuba gyventi, dėl vaikų, viskas tik dėl vaikų, o čia kažkoks snarglius niekaip negali užsirišti bato... Juk suaugusieji žino kaip tai greitai ir gerai padaryti, kam gaišti tiek laiko? Tačiau, kodėl jie nenori prisiminti kaip patys badė tą batą užsirišti, kaip patys siekė nepriklausomybės? Deja, pasaulis yra grubus ir niekas net nesusimąsto, kad truputis kantrybės, galėtų ji paversti geresniu.
Vaikas auga jis vis daugiau dalykų bando daryti pats, ne tik užsirišti batus. Man labai buvo sunku sugalvoti koks galėtų būti antrasis etapas. Juk tiek daug dalykų tenka daryti pirma kartą savarankiškai. Bet galiausia aš sugalvojau, kas yra svarbiausia.
Antrasis etapas. Ėjimas į penktą klasę. Dabar daug kas paklaus, kodėl ne į darželį, kodėl ne į pirmą klasę? Aš jau minėjau, kad daug ką vaikui reikia daryti pirmą kartą vienam, kaip ir pasilikti visą dieną darželyje ar mokykloje. Tačiau tiek į darželį, tiek į mokyklą labai dažnai vaikus atveda tėvai, o po darbo ateina jų pasiimti. Visą dieną vaikai bendrauja su viena mokytoja ar auklėtoja, tuo tarpu penktoje klasėje viskas keičiasi. Penktoje klasėje jau labai retai, kada vaikus tėvai lydi į pamokas, jiems tenka patiems susipažinti su nauja grupe, pamokos jau nebevyksta viename kabinete kaip seniau, nuolat reikia eiti iš vieno kabineto į kitą, kiekvieną dalyką vedą vis kita dėstytoja.
Trečias etapas. Galvodamas apie trečią etapą niekaip nesugalvojau, kokio amžiaus piliečiams jis pasireiškia ir negaliu garantuoti, jog visiems, bet... Žmogus auga ir jam reikia vis daugiau savarankiškumo, jam nepatinka, kad tėvai kontroliuoja ką jis veikia po pamokų, su kuo draugauja, todėl atsiranda naujas draugas "niekas" ir jis gyvena naujoje vietoje "niekur". Jeigu jūsų vaikas nepasakė kur išeina, galite neabejot, jog "niekur" jį tikrai rastumėt. Labai dažnai į bet kokį klausimą apie veiklą po pamokų gausit atsakymą iš n raidės.
Ketvirtas etapas. Paskutinė savarankiškumo stadija - vaikas išsikrausto iš tėvų namų ir pradeda gyvenimą vienas. Kiek tęsiasi ši stadija priklauso nuo įvairių faktorių, bet dažniausia nelabai ilgai. Ne, ką jūs, niekas negrįžta atgal pas tėvus. Žmonės ilgai kovoję dėl savo savarankiškumo ir jį gavę supranta, kad jis nieko vertas ir tuomet savo visus pinigus bei kitą turtą, savo širdį ir kitus organus atiduodą priešingos lyties atstovui (dažniausiai). Tuo baigiasi jų nepriklausomybė ir kova. Dauguma supranta, kad savarankiškai neišgyventų, juk taip malonų kai kas nors tavimi rūpinasi, juk kartais nuo karto reikia kokio nors patarimo, protingo žodžio ar truputi užuojautos. Toks jau gyvenimas, kad vienas lauke ne karys.
Tuomet aš paklausiau: "ar tėvai tau sako, kada turi keltis ir eiti gultis? Ar tau jie sako kokį filmą galima žiūrėti, o kokio ne? Ar tau jie sako kaip turi mokytis, ar kur turi dirbti? " Mano draugas atsakė - ne. Aš paklausiau dar vieno klausimo: "Jeigu viską sprendi pats, tai esi savarankiškas ir nepriklausomas net gyvendamas su tėvais ar ne?"