Pamokslas apie verslą
Sekmadienis – šventa diena, kuomet aš mėgstu kalbėti apie nevisai šventus dalykus. Aš neabejoju, kad mano papasakotą istoriją jūs gana greitai ir lengvai susiesite su vienu pasakojimu iš vienos labai senos knygos. Bet to daryti nebūtinai reikia.
Senai, senai gyveno vienas jaunas verslininkas, kurį pavadinsime Judu. Kad jis buvo verslininkas, pažadu, jūs suprasite pasakojimo eigoje. Vieną dieną Judas susipažino su fainu biču, kurį pavadinkim Kristum. Kristus turėjo didelę chebra - net vienuolika draugų. Kas nenorėtų būti tokioje linksmoje kompanijoje? Šiaip Kristus buvo sėkmės mokytojas - keliavo iš kaimo į kaimą ir daug kalbėjo. Taigi, turbūt nekeista, jog ir Judą sužavėjo tokios šaunios kalbos ir jis prisijungė prie tos nuostabios kompanijos.
Kadangi gyvenimas yra sudėtingas dalykas tai dažniausiai atsitinka taip: pirmiausiai ateina susižavėjimas, vėliau nusivylimas ir galiausiai susitaikymas. Savaime suprantama, praėjus pirmam etapui pas Judą užsuko paviešėti nusivylimas: bėda tame, kad Kristus tik daug kalbėdavo, bet mažai darydavo. Judas, kaip tikras verslininkas, buvo veiklos žmogus, todėl... Nesvarbu, pereikime prie esmės.
Vieną tokią dieną, kai pas Judą viešėjo nusivylimas, į svečius užsuko pilietis ir pasiūlė Judui pakalbėti apie verslą. Jis teigė, jog Kristus yra apgavikas, slepia mokesčius nuo valstybės ir t.t. Aišku, taip paprastai Judas savo kompanionu net ir būdamas depresinėje būsenoje išduoti nenorėjo. Jie ilgai kalbėjosi ir galiausiai suderėjo – 30 auksinių. Tais laikas tai buvo labai dideli pinigai, galima sakyti, jog gavęs tokią sumą Judas būtų tapęs milijonieriumi.
Sutartą dieną Judas atvedė sargybinius, kurie suėmė Kristų, už tai jis gavo sutartą sumą. Ir visi ilgai ir laimingai gyveno. Aš, aišku, juokauju. Judas sudarė turbūt vieną iš pelningiausių sandėrių žmonijos istorijoje, atrodo jis turėjo būti laimingas, tačiau taip nebuvo. Jis vaikščiojo iš kampo į kampą nerasdamas sau vietos. Jį kankino abejonės: ar tikrai Kristus buvo nusikaltėlis ir apgavikas, kaip teigė nekviestasis svečias? Kiekvieną dieną kančia darėsi vis sunkesnė, kol galiausiai jis nebeištvėrė ir susiradęs tą žmogų jam pareiškė, kad norėtų gražinti pinigus. Žmogus pabandė jį nuraminti sakydamas: „Judai, tu esi sąžiningas žmogus ir padarei tai ką turėjai padaryti, kiekvienas tavo vietoje būti pasielgęs lygiai taip pat“. Tačiau Judui atkakliai reikalaujant viską atkeisti atgal, žmogus pareiškė, jog prekės negražinamos ir dar pridėjo: „Nereikia mums tavo pinigų, Judai. Eik išsitrinsi galvą“.
Taigi nematydama kitos išeities, Judas išdalino pinigus vargšams, o pats pasikorė.
Koks istorijos moralas? Jūs galite parduoti viską: šunį, treningą, alaus butelius, telefoną, automobilį, kaimyno tvorą, inkstus, kepenis, širdį, bet negalite parduoti savo sielos. Gyvenimas be jos nieko vertas. Kas yra siela? Šiuo atveju tai principai, žmogaus vertybės, kuriomis jis tiki. Jūs negalite būti laimingas laužydamas sau duotą žodį. Siela, tai ne daiktas, kurį galima pasverti. Siela – tai kažkas ko negali apčiuopti, tai kažkas ką gali tik jausti. Siela – tai jūsų tikėjimas, tai jūsų viltis ir jūsų rytojus. Išduodami ją, jūs išduodate save. Kad ir ką bedarytumėte, jeigu tai prieštarauja jūsų principams, galiausiai jūs tapsite nelaimingi. Pagalvokite, gerai pagalvokite. Tai vienintelis dalykas, kurio negalima parduoti.
Jeigu jums nelabai patiko mano pasakojimas, galite paskaityti originalą iš vienos senos knygos, bet moralas bus tas pats. Žmogui svarbiausias dalykas yra siela.