Principai už mano tekstų

Visos nuomonės yra šališkos, tik ne visi tą supranta.

Mus visus įtakoja daugybė dalykų: draugai, šeima, giminės, televizija, internetas, bažnyčia, kaimynai, bendradarbiai, gyvenimo patirtis… Šita svetainė yra neabejotinai šališka ir kadangi jau rašiau penkiolika metų, pagalvojau, kad puiki proga apie tai kaip aš suformuoju savo nuomonę.

Nors kategorijų yra daug, tačiau šitoje svetainėje iš principo yra dviejų tipų tekstai: mano nuomonė ir kritika.

Senai, senai svetainė startavo kaip knygų kritika. Ir, kadangi, dėl įvairių priežasčių dabar skaitau mažiau, tai atitinkamai knygų kritika sumažėjo, bet atsirado kitų dalykų, kuriuos aš kritikuoju.

Kai aš pradėjau rašyti knygų kritiką, man svarbu buvo du principai. Pirmasis – įspėti žmonės apie apgaulę.

Kažkada egzistavo tokia leidykla „Eridanas“, kuri padarė daug gero fantastikos mėgėjams Lietuvoje, bet jų leidybos praktikos buvo, sakykim, nelabai garbingos. Konkrečiai man kliuvo du (vėl) dalykai. Kartais leidykla išleisdavo knygų ciklus t. y. serija knygų, bet niekada nepažymėdavo kuri knyga yra pirma, kuri trečia, tai buvo skaitytojo problema. Vadinasi, nepatyręs žmogus gali visiškai atsitiktinai nueiti į knygyną nusipirkti knygą ir pradėjęs skaityti suprasti lyg ir kažko trūksta (man pačiam taip atsitiko), tuomet pasigooglinęs sužinoti, kad reikėjo perskaityti dvi knygas prieš skaitant šitą. Tai sugadintų žmogaus požiūrį į visą fantastiką ir galbūt apskritai literatūrą. Tokie dalykai mane, paprastą žmogų, verčia į Hulką. Kai pradėjau skaityti anglų kalba, su tokiomis praktikomis dar nesusidūriau. Nesakau, kad jie nedaro, bet didžiosios leidyklos, kiek rodo mano patirtis, elgiasi garbingai.

Antras dalykas, kas mane erzino Eridano leidybos praktikoje, tai kad aprašymas ant nugarėlės ne visuomet atitikdavo knygos turinį. Aš nežinau ar leidykla tą aprašymą gaudavo iš autoriaus ar sugalvodavo pati, galbūt tai ne jų kaltė. Vėl gi, skaitant anglų kalba su tokiais dalykais man kol kas dar neteko susidurti.

Antrasis principas dėl kurio aš pradėjau rašyti kritiką – knygų kainos. Aš be fantastikos taip pat skaičiau daug verslo literatūros ir verslo literatūra dažnai būna kosminės kainos palyginus su grožine. Ir akivaizdi problema, ta kaina ne visuomet yra pagrįsta. Atsimenu vieną verslo knygą, kurios pusę turinio sudarė autoriaus verslo reklama. Jeigu jis reklamuoja savo verslą, ar neturėtų dalinti knygą nemokamai?

Bėgant laikui aš stengiausi daryti savo kritikas profesionalesnes, bet, būkim sąžiningi, jos visuomet liko mėgėjiškos. Knygų kritiką aš pradėjau rašyti iš gana tamsios pusės – visi jie melagiai. Ateiti iš meilės pozicijos visuomet yra geriau, bet tuometinis pasaulis, aplinka suformavo tokį mano atsaką.

Maždaug apie dešimt procentų perskaitytų knygų nuo to laiko, kai pradėjau rašyti kritikas, nebuvo aprašytos. Įdomiausia istorija turbūt yra su Tim Ferriss „Keturių valandų darbo savaite“, aš perskaičiau knygą, tuomet du kartus perklausiau audio knygą, kas jums turbūt leidžia suprasti, kaip stipriai man ta knyga patiko, bet niekada taip ir neprisėdau parašyti kritikos ar pagyrimo.

Animacijos kritiką pradėjau rašyti 2014 metais, maždaug penkiais metais vėliau nei pradėjau žiūrėti anime. Multikų iš principo nenustojau žiūrėti nuo mažens. Keitėsi tik kaip aš žiūriu multikus. Vaikystėje buvo vaikų valandos su vaikiškais multikais. Vėliau tiesiog įsijungdavau kabelinę TV, kai valgydavau, kai norėdavau pailsėti po sunkios dienos ir apie nieką negalvoti arba, kai reikėdavo atlikti kokį nors fizinį darbą, vietoj foninės muzikos. Žiūrėdavau tai ką rodydavo, nelabai galvodamas kodėl žiūriu ir atvirai sakant nelabai turėjau iš ko rinktis (multikus rodančių kanalų yra ne tiek daug). Pagrindinis pasikeitimas, kad dabar vietoj to, kad žiūrėti atsitiktinai tai ką rodo televizija, dabar žiūriu tikslingai.

Animacijos kritika nėra tokia pati kaip knygų kritika. Visų pirma, knygos atveju perki vieną konkrečią knygą, niekas šiais laikais neperka vieno konkretaus serialo. Jeigu laikysime, kad traileriai yra atitikmuo tekstui ant knygos nugarėlės, aš beveik niekada nežiūriu animacinių serialų trailerių. Mano pirma pažintis su animaciniu serialu yra pirma serija.

Žiūrint pirmą animacinio serialo seriją gali atsitikti daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, aš metu žiūrėti po pirmų penkių minučių. Kartais aš peržiūriu visą seriją ir nusprendžiu nežiūrėti antros. Kartais aš peržiūriu dvi serijas ir nusprendžiu nežiūrėti daugiau. Daug rečiau aš peržiūriu penkias (ar panašiai) serijas ir nusprendžiu nežiūrėti daugiau.

Yra serialų, kuriuos aš peržiūriu, bet jiems vis tiek nerašau recenzijų. Realiai, tokių serialų yra maždaug apie 30%. Kalbant apie naujausius pavyzdžius - Jujutsu Kaisen arba So I'm a Spider, So What?. Kodėl? Todėl kad serialai yra pakankamai geri norint atsipalaiduoti ir nemąstyti apie savo gyvenimą, bet jie nepasiūlo nieko įdomaus, jokios įdomios istorijos ar kažko apie ką verta būtų pakalbėti. Kitaip sakant, jeigu yra koks nors serialas, kurį aš aprašiau, nesvarbu kokia stipri būtų mano kritika, aš noriu, kad jūs atkreiptumėte į jį dėmesį. Aš nekalbu apie tikrai blogus serialus, nes daugelio serialų, kurių laikau blogais/neįdomiais/nuobodžiais aš nežiūriu.

Skirtumas tarp animacijos ir knygų kritikos, kad animacijos atžvilgiu aš ateinu su susižavėjimu ir noriu paskleisti žodį apie serialus kuo plačiau, kad kuo daugiau žmonių apie juos žinotų.

Naujausia kritikos kategorija – stalo žaidimai. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog stalo žaidimų kritika yra panaši į knygų. Už kiekvieną stalo žaidimą reikia mokėti. Nors aš kartais žaidžiu žaidimus, kuriuos turi mano draugai, tačiau aprašinėju tik tuos žaidimus, kuriuos pats nusipirkau.

Vis dėl to nereikia apsigauti, tarp knygų ir stalo žaidimų panašumų nėra daug. Knygos yra vieniša patirtis. Jeigu neskaitote knygos savo vaikams, tuomet skaitote knygą vienas. Taip yra knygų aptarimo klubai, kur galite eiti aptarti savo perskaitytą knygą ir tokiu atveju knygos skaitymas nebus visiškai vieniša patirtis. Jūsų nuomonė taip pat bus įtakota knygos klubo narių pasisakymų.

Aš niekada nebuvau knygų aptarimo klube, nežinau kodėl. Nesuviliojo.

Stalo žaidimai šiuo klausimu yra priešinga patirtis, daugelis stalo žaidimų yra grupinė, o ne vieno žmogaus patirtis. Grupės patirtis stipriai įtakoja nuomonę apie žaidimą. Jeigu grupė supranta taisykles lengvai ir greitai, nuomonė apie žaidimą bus geresnė nei priešingu atveju. Jeigu grupė mėgaujasi žaidimu, tuomet nuomonė bus geresnė. Jeigu grupė atlieka savo ėjimus greitai, tuomet nuomonė bus geresnė.

Žaidimai dažniausiai kainuoja bent du kartus brangiau nei knygos. Didelė kaina verčia gerai pagalvoti prieš perkant. Žaidimai taip pat turi papildymus t. y. priedus žaidimams, kurių neįmanoma žaisti be originalaus žaidimo. Kiek rodo mano patirtis, tiek pardavėjai, tiek žaidimų leidėjai nenori apgauti žaidėjų ir vis dėl to įmanoma per klaidą įsigyti papildymą vietoj žaidimo. Visi tiek dalykai verčia daryti išankstinį vertinimą/tyrimą prieš perkant žaidimą. Tokių dalykų beveik niekada nedarydavau knygoms. Ateinu į knygyną, pamatau viršelį, kuris man patinka ir perku.

Domėdamasis kokius žaidimus verta ar neverta pirkti atradau, kad aplink stalo žaidimus yra labai didelė pasaulinė bendruomenė, kuri kuria labai įdomų turinį. Taigi, pradėjau sekti jų kuriamą turinį. Be abejonės, turinys, kurį seku įtakoja mano nuomonę apie žaidimus. Jeigu apie žaidimą kalba daug skirtingų žmonių, tuomet aš noriu išbandyti tą žaidimą. Įdomu tai, kad nėra daug neigiamos nuomonės apie stalo žaidimus. Jeigu koks nors žaidimas yra blogas žmonės tiesiog apie jį nekalba. Gaunasi tarsi anti-media. Visos media platformos norėdamos užkabinti ir sudominti žmones kelia į viršų neigiamą turinį, blogus dalykus, tačiau stalo žaidimų bendruomenėje žmonės fokusuojasi į gerus dalykus, į žaidimus, kuriuos galima pagirti, o ne atvirkščiai.

Deja, aš to negaliu pasakyti apie save. Aš turiu prisipažinti, kad rašiau/rašysiu šiek tiek neigiamų tekstų apie žaidimus. Aš pradėjau domėtis stalo žaidimais tik 2018, man vis dar sunku nuspėti, kuris žaidimas man patiks. Jeigu daugybė žmonių giria kokį nors žaidimą, aš noriu jį pabandyti, bet tai nereiškia, kad tas žaidimas man patiks ir to pasekoje atsiranda žaidimo negiriantis tekstas. Kaip ir knygų atveju, aš stengiuosi būti sąžiningas su savo skaitytojais. Įdomus dalykas, kad žmonės su kuriais žaidžiu, neabejotinai įtakoja mano nuomone apie žaidimus, bet mano nuomone labiau įtakoja žmonių veiksmai, nei jų oficialiai deklaruota nuomonė. Jeigu žmogus sako, kad žaidimas jam patiko, buvo įdomus, bet žaidimo metu buvo labiau įsitraukęs į telefoną, nei į žaidimą, mano nuomonė apie žaidimą bus bloga. Su laiku, kai aš geriau suprasiu, kokie žaidimai man patinka, tikiuosi, kad kritiškų straipsnių stalo žaidimo kategorijoje sumažės.

Paskutinis dalykas, apie kurį liko pakalbėti straipsnis ne iš kritikos kategorijos. Tie straipsniai dažniausiai būna įkvėpti gyvenimo ir gyvenimu šiuo atveju vadinu viską: internetą (perskaičiau, išgirdau, pamačiau), televiziją (anksčiau dažniau, dabar labai retai), pokalbiai su žmonėmis realybėje. Labai dažnai išgirstu kokią nors idėją, kuri mane sužavi ir noriu ja pasidalinti su savo skaitytojais. Aišku, kai dalinuosi išgirsta idėja aš dažniausiai ne tiesiog perpasakoju tai ką išgirdau, bet interpretuoju per savo suvokimą ir savo gyvenimo patirtį, pridėdamas nuo savęs papildomos informacijos. Kartais gali gautis, jog mano pristatyta idėja skamba priešingai tai kurią išgirdau, tačiau dažniausiai koks nors vienas originalios idėjos aspektas yra pakeltas į kitą lygį. Turbūt nereikia sakyti, jog idėjos iš paimtos iš kitų žmonių yra neišvengiamai šališkos.

Kai įkūriau šią savaitę, pagrindinė svetainės kategorija vadinosi „Nuomonė“, o tai ką manote dabar „Knygos“, „Kritika“ ir t.t. buvo subkategorijos. Norėdamas supaprastinti navigaciją, pagrindinę kategoriją panaikinau, bet visi tekstai yra mano nuomonė. O nuomonė iš principo yra šališka.

Photo by Marc-Olivier Jodoin on Unsplash

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)