Privatūs ir viešieji interesai
Vakar kalbėjau apie virtualią charizmą, tačiau kaip realybėje, taip ir internete ne kiekviena asmenybė gali būti charizmatiška. Todėl šiandien norėčiau pakalbėti apie tai su kuo susiduria kiekvienas žmogus internete: ką skelbti ir ko neskelbti.
Ką jūs veikiate internete? Ar kada nors susimąstėte apie tai: ką skelbiate internete? Ar kada nors svarstėte: kodėl jūsų facebook profilis turėtų būti privatus/viešas? Ar kada nors svarstėte apie tai: kur paspaudžiate Like mygtuką?
Kažkada su kolegomis diskutavom apie kroitus.com puslapyje išdėstytą nuomonę apie komiksus. (Turbūt nereikia aiškinti kas bendro tarp manęs ir komiksų?) Ir tuomet manęs paklausė: ar tu žinai kas slepiasi už tinklapio? Paspaudžiau „Apie“, bet autorius turbūt „Apie“ punktą mokėsi rašyti iš manęs, nes realiai tas punktas nieko nepasako apie autorių. Tuomet kreipiausi į google, nieko nežinodamas apie autorių, tiesiog įvedžiau kroitus ir negalėjau patikėti kaip man pasisekė: rado twitter, facebook ir dar keletą puslapių.
Kodėl kažkas norėtų turėti du facebook profilius?
Nesu tikras, kokie nustatymai facebook‘e yra standartiški, bet žmogus tikrai neatskleidžia per daug informacijos apie save, be to neviešina savo įrašų, taigi drąsiai galima teigti, jog kažką apie privatumą yra girdėjęs.
Tačiau, jeigu tikrai norite sužinoti ką nors pikantiško apie žmogų, visuomet ieškokite one.lt arba myspace.
Aš nesakau, kad vieną ar kitą informaciją skelbti yra blogai, nes gali pakenkti jūsų įvaizdžiui. Kiekvieno asmeninis reikalas, kokį nori susiformuoti įvaizdį internete. Man daug įdomiau klausimas: Kodėl?
Matot turim tokį keistą paveikslą: 1) asmeninėje svetainėje jokios informacijos 2) Facebook informacijos yra šiek tiek pateikta, tačiau autorius saugo savo privatumą. 3) Myspace, jokio privatumo. Kodėl? Kodėl nėra vientisumo? Negi žmonės mano, jog jų niekas neišgooglins?
Mano nuomone: jeigu skelbti – tai skelbi visur, jeigu neskelbti – tai neskelbi niekur. Ir, tiesa pasakius, šis žmogus nevienintelis manantis, kad facebook nereikia nieko viešinti, tačiau myspace ar kitame socialiniame tinkle pateikiantis viską lyg ant lėkštutės.
Neviską internete galima kontroliuoti. Yra daugybė svetainių, kurios gali paskelbti informaciją su jūsų vardu ar pavarde pvz. olimpiadų nugalėtojai, mokyklos interneto svetainė, universiteto darbų svetainė. Ta informacija nebūtinai turi būti bloga, tačiau nereiškia, jog jūs norite, kad tokia informacija būtų apie jus paskelbta viso pasaulio žmonėms. Kita vertus, dažniausiai tokiais atvejais jūs negalite jokiomis priemonėmis jos panaikinti.
Aišku, daug blogiau, jeigu apie jus kas nors skelbia negražią informaciją. Tuomet belieka tik vienas dalykas – užkasti tą puslapį google rezultatų dugne. Kaip tai padaryti? Įsigyti interneto svetainę su asmeniniais inicialais, užsiregistruoti visuose socialiniuose tinkluose, kur tik sugalvosit, žodžiu, susikurti daug teigiamų nuorodų apie save. Tačiau Lietuvoje žymiai dažniau patys autoriai paskelbia apie save viešai pikantiškos informacijos nesusimąstydami apie jos pasekmes. Nuo kvailumo nėr vaistų, nes jeigu būtų dabar šitoje vietoje matytumėte didelį reklaminį banerį.
Ką skelbti ir ko neskelbti? Kaip jau minėjau, kiekvieno asmeninis reikalas ką skelbti, o ko ne. Tačiau, jeigu savo facebook profilyje žadate skelbti pikantiškas nuotraukas iš tūsofkių, tai gal nereiktų į draugus įtraukti to bičo, kuris duoda nusirašyti matematikos namų darbus, bet šiaip yra ne prie chebros, arba savo šefo (ypač jeigu tūsai vyksta darbo metu)? Kita vertus, jeigu jūs svajojate tapti Olialia mergaite, tai tokias nuotraukas į one.lt reikėtų kelti nuo dvylikos metų.
Jeigu norite tapti kokios nors srities specialistu, tai galbūt tuomet į facebook draugus reiktų pasikviesti visus toje srityje dirbančius žmones ir skelbti tik tai sričiai aktualias mintis? Aišku, tokiu atveju daug geriau turėti tiklaraštį.
Turbūt jau supratote pagrindinę mano mintį: prieš ką nors darydami internete pagalvokite, ką pagalvos apie jus. Niekas nėra amžinas, bet tai ką paskelbėte internete gali gadinti jūsų gyvenimą artimiausius keletą metų. Jeigu paskelbėte kokią nors pikantišką nuotrauką ir vėliau ištrynėte, dar nereiškia, kad jos atsikratėte, kas nors galėjo ją ir persikopijuoti ar dar blogiau - nusiųsti į kokį nors lolz saitą.
Tapkite savo srities specialistu internete, susikurkite virtualią charizmą.
Lengva man kalbėti ar ne? Tačiau 12-mečiai ar 16-mečiai, nežino kuo jie nori būti. Kažkas yra pasakęs, jog sulaukus pilnametystės, visi turėtų pasikeisti savo vardus, kad dingtų visa ta bjaurastis, kurią prirašė ankščiau ir netrukdytų jiems susirasti darbą. Ir vis tik tikroji problema yra ne čia. Tikroji bėda ta, kad 30-mečiai ir 40-mečiai taip pat nežino ko nori ir ką čia veikia. Tai ką daryti?
Neatviraukite per daug. Visai nesvarbu, jog bijote vorų, o labiausiai mėgstate picą, jeigu jūs nesate virėjas. Kalbėkite apie savo darbą, kalbėkite apie savo hobį. Kalbėkite su aistra. Tačiau tikrai nereikia tapti savo meilužės buto meru, nereikia parašyti į twitter‘į, prieš einant į vonią. Galite pakalbėti apie filmą, kurį vakar žiūrėjote kine, tačiau, jeigu nesate kino kritikas, ar tikrai verta apie tai skelbti visam pasauliui? Galbūt taip, galbūt ne. Nusibrėžkite ribą patys, bet būkite vientisa asmenybė.
Pastaba: aš nenoriu pakenti straipsnyje minėtam asmeniui. Visa pateikta informacija apie tą asmenį yra viešai prieinama kiekvienam norinčiam mano minėtuose tinklapiuose.