Tai meldžiatės sekmadieni?
Dievas kūrė pasaulį šešias dienas ir septintą ilsėjosi. Tą patį jis prisakė ir savo kūriniams: švęsk sekmadienį. Deja, kažkodėl žmonės neteisingai jį suprato ir sekmadieniais būriais patraukė į bažnyčias prašyti atleidimų, malonių ir visų kitų dalykų. Jūs meldžiatės sekmadieni? Negaiškite laiko, neverta, Dievas sekmadienį išeina iš klausyklos įjungęs autoatsakiklį, išsitiesia hamake tarp dviejų palmių, džiaugiasi plaukiančiais dangumi baltais debesėliais ir klausosi cikadų.
Aš visai rimtai, kaip jūs manote, kada galite būti geriau išgirstas, kai kalbate vienas, ar kai kalba didžiulė minia iš karto? Tiesa, čia viskas priklauso nuo norų, jeigu visa minia nori, kad atpigtų kainos maximoje, tai geriau mestis kartu, bet tokiu atveju minia ryškiai sumaišė adresatą ir meldžiasi ne toje vietoje, ne tam asmeniui. Aišku, jeigu Dievas nebus per daug užimtas kitais reikalais, jis mielai perduos jūsų prašymą reikiamiems asmenims.
Tačiau jeigu jūs norite kažkokio asmeninio dalyko, tai verčiau melskitės vienas, jums palankiu metu, jums labiausia patinkančioje vietoje, kad foninis triukšmas netrukdytų ir tikrai būtumėt išklausytas.
Man neduoda ramybės dar vienas klausimas: jūs norite pasikalbėti su Dievu ar su žmogumi? Jeigu pirmasis variantas, tai kodėl jus savo nuodėmes sakote kunigui? Kam jums tarpininkas? Ką jums neužtenka, kad iš jūsų klaidų pasijuoks vienas Dievas? Negi jums tikrai reikia kad iš jūsų dar pasijuoktų ir pora žmonių?
Kaip tik dabar pagalvojau, kad turėtų būti labai populiarus puslapis „Kunigo memuarai“, kuriame, kunigas kas dieną (kas savaitę/kas mėnesį) surašytų juokingiausias išpažintis.
Aš manau, kad pokalbis turi būti tik tarp žmogaus ir Dievo, tai labai asmeniškas ir intymus dalykas, tik bendraudamas tiesiogiai žmogus gali pilnai atsiverti. Nesuprantu, kaip galima atvirauti ir kalbėti su žmogumi, kurio tu nepažysti, ne gana to, kad tau nepavyktų jo atpažinti, jis slepiasi tamsiame kioskelyje už grotų... Koks gali būti atvirumas, kai už nugaros dar prisispaudusi minia bobučių stengiasi išgirsti ką tu pasakei?
Žinot kur problema? Daugelis žmonių negali susitaikyti su savo sąžine, jie nenori girdėti nei sąžinės prie kaištų, nei Dievo balso širdyje. Daugeliui žmonių reikia kitų žmonių pritarimo ir palaikymo, kitų žmonių pateisinimo ir atleidimo. Juk būtent tai išgirstame bažnyčioje: Tu buvai blogas Antanai, sukalbėk 9 „sveika Marija“ ir tau bus atleista. Magiški žodžiai ar ne? Kunigas pasakė, kad Dievas atleido, valio! O patys Dievo atleidimo prašyti nedrįsta. Jūs, aišku, galite paklausti kaip girdėti Dievo balsą? Širdimi, širdimi brangieji. Tai ir yra baisiausia, o kas jeigu jis neatleis? Eidami pas kunigą visuomet žinote, kad tikrai išgirsite atleidimą. Išgirsite tikrus žodžius. Tačiau, jeigu norite išgirsti žmogaus žodžius, aš jums taip pat galiu pasakyti: Jums atleista, mano vaikai. Bet ne šitie žodžiai kažkodėl netinka.
Kuo dabartinės išpažintys skiriasi nuo viduramžių indulgencijų? Tuo, kad viduramžiais buvo nustatytos oficialios nuodėmių kainos, dabar galite kiekvienas duoti pagal kišenę... O juk niekas daugiau ir nepasikeitė...
Keistas tas žmonių gyvenimas, jiems nuolatos reikia patvirtinimo, kad gyvena. Jie stengiasi nusidėti kiekvieną savaitę, kad sekmadieni gautų patvirtinimą iš žmogaus vadinančiu save Dievo atstovu spaudai, jog jie gyvena, jog jie yra teisingame kelyje.