Tapatybės beieškant
1918 m. Lietuva buvo atkurta remiantis [i]etniniu[/i] pagrindu, t. y. apimant lietuvių gyvenamas žemes (gal nevardinsiu regionų, pats žinai?). Kažkaip gaila, kad nerandi nieko bendro tarp trijų Lietuvų (ar tikrai nerandi?). Nesutinku, kad tapatybę reikia kurti nuo dabar. Griežtai ne. Tapatybė yra - lietuvių etininėje priklausomybėje, kalboje, dainose ir pasakose, papročiuose, žemaitiškame kastinyje, obuolių pyrage, ant ajerų keptoje duonoje, meduoliuose.. mmm... audinių raštuose... galėčiau vardinti be galo. Picerijos ir kinų restoranai - globalizacija, visai ne tautinio identiteto praradimas. O Marceliukės klėtys ir panašūs biesai - tik tautinis kičas, nereikia dairytis į cepelinus kaip į tautinės kulinarijos dalį. Lietuva turi savo paveldą (kulinarinį, architektūrinį, kalbinį, netgi charakterio). Visas Lietuvas sieja tai, kad tai yra, buvo ir bus LIETUVA. Ir Mindaugo, ir Vytauto, ir Maironio, ir Landsbergio laikais - Lietuva. Atrodo, tamsta ir istorijos nesimokei, ir patriotu nesijauti, jei nori nubraukti vienu ypu 1000 metų.
Kinai yra kinai mes lietuviai esam lietuviai. Na nevalgiau nieko ish kinietishku patiekalu. Bet tikras mociutes naminis pyragas manau yra skaniauses mano gomurui i nieka jo nekeisciau i jokias kinioeciu japonu virtuves imantrybes. Beje kaip kinieciui ar kitam uzsiecui paiskinti ish ko pagaminti musu viedarai??
Beje apie LDK mokinamės ne mes vieni. Štai lenkai tvirtina, jog jų šalis irgi buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Pradėjau atsakymą rašyti čia, bet pasižiūrėjau kad labai daug ką turi pasakyti šituo klausimu, taip kad perkėliau tekstą į savo blogą: http://www.liuiza.com/?p=43&language=lt
"neesu" argh!!!!