Universaliosios bazinės pajamos

Prieš keletą metų kilo didžiulis susidomėjimas universaliomis bazinėmis pajamomis (toliau UBP) Lietuvoje, tačiau tai nėra nauja idėja. Jeigu skaitote anglų kalba galbūt girdėjote terminą UBI arba Universal basic income. Pakalbėkime apie tai.

Manoma, kad pirmą kartą UBP idėja buvo iškelta Tomo Moro 1516 metais išleistoje knygoje „Utopija“, kurioje vaizduojama visuomenė gaunanti garantuotas pajamas iš valstybės. Ši nenauja idėja per amžius tai sulaukdavo didžiulio politikų ir ekonomistų dėmesio, tai atsitraukdavo į foną, bet niekada neišnyko.

Tai kas yra UBP? UBP yra mėnesinė išmoka kiekvienam valstybės gyventojui be jokių sąlygų. UBP turi atitikti tris pagrindinius principus: universali, be sąlyginė, adekvati. Universali reiškia, kad ją gauna visi, nesvarbu tu esi turtingas ar vargšas. Jūs, aišku, pasakysite, kodėl turtuoliai turėtų gauti išmoką? Jeigu turtuoliai negautų, tuomet pažeistų antrą punktą – be sąlyginė. Universali taip pat reiškia, kad gausite nepriklausomai nuo amžiaus ar jums 1, ar jums 21, ar 91 metai.

Adekvati reiškia, kad jinai gali patenkinti minimalius žmogaus išgyvenimo poreikius. Kitaip sakant, jeigu jūs nedirbate, vis tiek nemirštate badu.

Nei viena valstybė iki šiol nebuvo įgyvendinusi UBP, tačiau daugybė valstybių darė įvairaus dydžio ribotus eksperimentus. Paprastai eksperimento dalyviais būdavo nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių dalyvių. Atsižvelgiant į tai, kad valstybėse paprastai gyvena nuo kelių milijonų iki kelių milijardų gyventojų, į eksperimentų išvadas reikėtų žvelgti su sveiku skepticizmu. Dalyvių skaičius yra gerokai per mažas norint padaryti visą valstybę apimančius sprendimus, pokyčius bei prognozuoti jų pasekmes.

Valstybės, kurios darė UBP eksperimentus: JAV(Aliaska, Šiaurės Karolina, Naujasis Džersis, Pensilvanija, Ajova, Sietlas, Denveris, Gary, Indiana, Stockton, Oklandas), Kanada (Manitoba, Ontario), Brazilija, Suomija, Vokietija, Ispanija (Barselona), Nyderlandai, Iranas, Kenija, Namibija, Indija (Madhja Pradešas), Kinija (Honkongas, Makao), Japonija. Santrumpą visų eksperimentų galite rasti čia. Apie kai kuriuos iš jų mes pakalbėsime plačiau.

Taip pat reikia suprasti, kad socialinės programos yra riboto taikymo UBP interpretacijos. Pavyzdžiui pensija, jeigu tau yra daugiau nei X metų, tu gauni pinigus iš valstybės. Galite kelti klausimą ar suma gaunama iš valstybės yra adekvati, bet iš principo yra tik viena sąlyga – amžius. Bedarbo pašalpa būtų kitas pavyzdys. Vaiko pinigai, kompensacija už šildymą, sąrašą galima tęsti…

Privalumai

+ Biurokratijos sumažinimas. Visi gauna pinigus, jokių sąlygų, tuomet nereikia armijos valdininkų, kurie juos skirto. Sutaupytume ne tik valdininkų algas, bet ir pastatų priežiūrą/nuomą, stalus, kėdes, kompiuterius, programinę įrangą, lipnius lapukus, pieštukus… Daugybę pinigų…

Tačiau norint mažinti biurokratiją, nebūtina imtis tokių drastiškų priemonių kaip UBP. Geriau sumažinti socialinių programų skaičių. Supraskite teisingai, kad aš nesiūlau jų panaikinti, aš siūlau jas apjungti po didesniu skėčiu. Įsivaizduokite, kad vietoj dvidešimt programų padarome dešimt, bet su šiek tiek laisvesnėmis sąlygomis. Taip, sutaupyti pinigai nebūtų tokie ženklus kaip mokant visiems be sąlygų, bet vis tiek būtų reikšmingi.

Kitas dalykas ką būtina padaryti, tai automatizuoti procesą. Jeigu valdininkui reikia kokios nors pažymos, jis turi gauti tą pažymą vieno mygtuko paspaudimu, o ne siųsti žmogų neaišku kur, kad atneštų jam pažymą. Jeigu įstatymai, būtų rašomi kaip programavimo funkcijos, mums apskritai nereiktų valdininkų. Žmogus prisijungia prie sistemos, paspaudžia vieną mygtuką, suvažiuoja visos pažymos ir jis tuoj pat gauna sprendimą: tinkamas jis išmokai ar ne. To mes turime ir siekti: aiškių įstatymų, kurie nesikeistų dešimtmečiais ir tuomet patikėti sprendimus algoritmas, o ne valdininkams.

+ Skatins verslumą. Sakoma, kad geriausias laikas kurti startuolį yra tuomet, kai esi studentas. Kodėl? Studentus dažniausiai išlaiko tėvai, jie neturi šeimų, vaikų ir paskolų. Kitaip sakant nėra ką prarasti. Kai turi žmoną ir porą mažų vaikų, tuomet reikia stabilių pajamų, todėl negali rizikuoti ir turi dirbti darbą, kuris užtikrins tas pajamas. Kita vertus, jeigu valstybė duoda tau stabilias pajamas, tuomet kodėl nepabandžius imtis savo svajonės? Vyresni žmonės sukuria žymiai daugiau sėkmingų verslų nei jauni vien dėl to, kad turi daugiau patirties.

+ Skatins gimstamumą. Tarkim, kad vienas žmogus gauna 400 eurų išmoka. Nėra didelė suma. Bet tarkim, kad vieniša mama turi vieną vaiką. Kadangi mokama visiems nepriklausomai nuo amžiaus, tai jau 800, o jeigu du vaikai, tai jau žiūrėk ir 1200. Visai neblogai ar ne? Aišku, didėja ne tik pajamos, bet ir išlaidos, kita vertus, kai kurios išlaidos fiksuotos pavyzdžiui buto nuomos, nes visi vis tiek gyvena po vienu stogu.

+ Panaikins skurdą. Jeigu mes norime panaikinti skurdą, tai kodėl tuomet mokėti UBP? Gal geriau sukurti programą, kuri bus tiksliai nutaikyta tam, kad paikintų skurdą? Plus, jeigu mes pradėsime mokėti UBP, ar atsiradusi infliacija nesukurs daugiau skurdo?

+ Padės susirasti geresnį darbą. Tarkim, kad žmogus gauna 650 eurų išmoką. Ar jis eis dirbti kasininkų už tokią pačią algą? Aišku, kad ne. Alga turės būti 2 ar 3 kartus didesnė už išmoką, kad žmogus eitų dirbti. Įmonės, kurios negali arba nenori pasiūlyti didelių algų turės automatizuotis. O jeigu žmogus negali su savo turimomis žiniomis kandidatuoti į gerai apmokamą darbą, jam ne problema įgyti geresnį išsilavinimą, kadangi jis turi stabilų finansinį užnugarį.

Trūkumai

- Infliacija. Atsimenate, kai keitėme litus į eurus ir mums žadėjo, kad kainos nebrangs? Dabar kai kurie produktai kainuoja daugiau eurais, nei kainavo litais, net jeigu kainos būtų konvertuotos santykiu 1:1, kitaip sakant, kai kurie produktai brango, net ne 3, bet 6 ir daugiau kartų. Aišku, negalima sakyti, kad brango viskas, bet kainos daug dažniau keitėsi paprastų žmonių nenaudai, negu naudai.

Teigti, kad kainos nesikeis, jeigu staiga visi šalies piliečiai pradės gauti nemokamus papildomus pinigus mažu mažiausiai yra vaikiškai naivu, bet aš sakyčiau, kad tai yra net gi nusikalstamai neatsakinga. Aišku, mes taip pat negalime sakyti, kad brangs viskas. Vienos prekių grupės yra labiau jautrios infliacijai negu kitos.

Paimkime pavyzdį. Yra penkios raudonos vazos. Dešimt žmonių nori jas įsigyti. Kas labiausiai pardavėjui pasimoka? Parduoti pirmiems penkiems ar penkiems, kurie pasiryžę sumokėti daugiausiai? Jeigu jūs protingas, tai pasakysite, užsakyti dar penkias vazas iš fabriko, bet tai ne visuomet įmanoma. Kita vertus, kol fabrikas pagamins ir atveš praeis laikas, todėl geriau paimti dabar maksimalią pinigų sumą, nei tikėtis, kad žmonės nepakeis nuomonės ir nenusipirks žalios vazos. Vat jums ir kainos pakilimas.

- Nemokami pinigai neskatins žmonių dirbti. Daugybė atliktų eksperimentų, neįrodė, jog tai yra tiesa. Daugelis žmonių metė darbus tik tam, kad įgytų geresnį išsilavinimą ir po to gautų geresnį darbą. Kitaip sakant, tai kas pirmais mėnesiais atrodė, jog žmonės nenori dirbti, po dviejų metų iš tiesų galiausiai gavosi, jog žmonės nori dirbti ir nori uždirbti daugiau. Tiesa, lyginant eksperimento ir kontrolines grupes dirbančiųjų padidėjimas nėra toks didelis tik 5-10%. Žmonės, kurie nenori dirbti, gali nedirbti ir negaudami papildomų pinigų.

Vis dėl to, tai kad eksperimentai parodė, jog žmonės gaudami papildomas pajamas nori labiau dirbti, nepaneigia teiginio. Visi eksperimentai buvo ribotos trukmės. Jeigu tu žinai, kad gausi piniginę išmoką tik du metus, tai darai viską, kad po dviejų metų atsidurtum geresnėje padėtyje nei esi dabar, kai išmokos tau nemokės. Visai kitaip žmonės gali reaguoti, jeigu išmokos mokamos visą gyvenimą. Ir, kai sakau visą gyvenimą, tai nuo pat gimimo, nulio metų.

Dabar baigei universitetą, tėvai išmeta iš namų ir turi tik du pasirinkimus: dirbti arba nardyti po šiukšlių konteinerius. Jeigu tu nuo pat mažens gauni pinigus, tai ar yra motyvacija baigti mokyklą? Išmetė tėvai iš namų? Nu ir kas? Vis tiek esi pilnai aprūpintas. Labai nedaug žmonių gyvena tam, kad dirbtų ir mes tuos žmonės vadiname nesveikais arba darboholikais. Daugelis žmonių dirba tam, kad galėtų gyventi. Jeigu minimalios gyvenimo sąlygos bus patenkinamos, dalis žmonių tikrai nedirbs, bet nebūtinai reiškia, kad nekurs pridėtinės vertės. Pavyzdžiui šitas tekstas nėra skaičiuojamas kaip pridėtinė vertė, nes aš neimu iš jūsų pinigų, bet sakyti, kad neduoda jis naudos ir nepraplečia jūsų akiračio negalima, vadinasi jis kuria pridėtinę vertę, tik kol kas valstybė nemoka toks pridėtinės vertės apskaičiuoti.

- Kaina. Tai yra pats didžiausias šios idėjos trūkumas. Iš kokių lėšų finansuoti UBP? Jeigu apmokestinsime turtuolius, tai kokia prasmė jiems mokėti UBP ir po to per mokesčius atimti dvigubai? Jeigu apmokestinsime įmones, tai jos kaip visuomet visus mokesčius perkels savo pirkėjams t. y. paprastiems žmonėms, vadinasi bus infliacija ir jokios naudos iš UBP nebus.

Lietuva neturi jokių naudingų iškasenų. Arba tiksliau sakant, beveik neturi. Mes turime lašą naftos ir orą. Taip orą. Mes galėtume pardavinėti Kinijai savo orą, kad jinai galėtų daugiau teršti. Žinau, neskamba motyvuojančiai, bet Lietuva daugiau nelabai ką turi.

Pakalbėkime apie kitų šalių patirtis.

Aliaska, JAV

1976 metais atradus naftos Aliaskoje tuometinis gubernatorius norėjo, kad gauti pinigai pasitarnautu ne tik dabartiniams gyventojams bet ir ateities kartoms. Tokios vizijos vedamas jis įkūrė Alaska Permanent Fund. Originaliai fondas turėjo būti finansuojamas imant 25% pelno iš naftos, tačiau dabar jis yra finansuojamas iš visų naudingų iškasenų.

Pirmieji dividendai buvo išmokėti 1982 metais. Nuo to laiko kiekvienas gyventojas gali gauti fiksuotą sumą kartą metuose. Mažiausia suma vienam gyventojui $331.29 buvo išmokėta 1984 metais, didžiausia - $2,072 išmokėta 2015 metais. Dabar fondo dydis yra 70 milijardų.

Norint pretenduoti į fondą reikia atitikti kelias sąlygas. Pirmiausia reikia gyventi daugiau nei metus laiko Aliaskoje, kas reiškia, kad imigrantai gali tapti kandidatais. Antra negalima palikti Aliaskos daugiau nei 180 dienų. Į fondą negali kandidatuoti nusikaltimus įvykdę žmonės.

Žmonės kviečiami registruotis į fondą nuo sausio iki kovo, o išmokas gauna spalio mėnesį. Ar tai neprimena pajamų deklaravimo Lietuvoje?

Šis fondas nėra laikomas UBP, nes vidutinė išmoka apie $1000 per metus nepadengia minimalių pragyvenimo sąlygų. Vis dėl to tyrimai rodo, kad fondo įkūrimas padidino gimstamumą 13%. Įdomu, tai kad tuo pačiu nepilnamečių gimdymų skaičius nepadidėjo.

Negalima sakyti, kad fondas nėra be problemų. 2019 metais atliktas tyrimas nustatė, kad sekančias keturias savaites po išmokų gavimo incidentų susijusiu su alkoholio vartojimu skaičius išauga 10%.

2016-2018 metais fondo išmokos turėjo viršyti $2000, tačiau vietinės valdžios priimtomis pataisomis gyventojai gavo tik pusę sumos, o likusieji pinigai buvo pervesti į valstijos biudžetą. 2018 metais vykstančiuose rinkimuose senatorius Mike Dunleavy pamatė galimybę: jis pažadėjo rinkėjams sumokėti po $6,700, kad kompensuoti už prarastus pinigus ankstesniais metais. Rezultatas? Senatorius laimėjo į vienus vartus. Ai, ir gyventojai negavo žadėtų išmokų. 2019 metų išmoka buvo $1,606 t. y. 6 doleriais didesnė nei praėjusiais metais. Ar jums tai neprimena rinkimų Lietuvoje? Buvo vieni metai, kur politinės partijos varžėsi kas pasiūlys didesnę minimalią algą. Laimėjo, ta kur pasiūlė didžiausią.

Kenija

2009 įkurta GiveDirectly labdaros organizacija 2016 metais pradėjo UBP eksperimentą Kenijoje. Tai yra pats didžiausias eksperimentas istorijoje tiesiogiai paliesiantis apie 20.000 žmonių. Eksperimento organizatoriai atrinko 295 kaimus ir suskirstė juos į keturias grupes. 1) Kontrolinė grupė – 100 kaimų, negaus nieko. Jeigu sužinai, kad patekai į eksperimentą, bet priskyrė kontrolinei grupei, tai turbūt plaukus nusirautum. 2) 44 kaimai - dvylika metų gaus išmokas, $0.75 per dieną, suaugusiajam. Kas sudaro $273,75 per metus. 3) 80 kaimų gaus tokias pačias išmokas kaip ankstesnė grupė, bet tik du metus 4) 71 kaimas gausas tokią pat sumą kaip ankstesnė grupė, bet visą iš karto.

Pirminės įžvalgos atrodo labai pozityvios. Išmokos teigiamai paveikė ne tik tiesioginius gavėjus, bet ir visus aplinkinius kaimus. Tuo pačiu infliacija buvo tik 0.1%.

Jeigu norite paskaityti apie dalyvių patirtį, šis straipsnis yra labai įdomus.

Pirmas klausimas, kurį turėtumėte užduoti $0.75 per dieną, čia daug ar mažai? Atsakymas, kaimo skurdo riba Kenijoje yra $15 mėnesiui (~$0.5 dienai). Skurdo riba minimalus svarbiausių resursų kiekis reikalingas vienam suaugusiam žmogui. Viso pasaulio skurdo riba yra $1.90.

Palyginimui 2019 metais Lietuvos skurdo riba buvo 251 euras. Minimali alga tuo pačiu laikotarpiu buvo 555 eurai ant popieriaus (~400 į rankas). Kitaip sakant, GiveDirectly duoda šiek tiek virš skurdo ribos, bet nepakankamai oriam gyvenimui.

Pirmas dalykas, kuris mane nustebino, kad praėjus daugiau nei 4 metams t.y. trečdaliui eksperimento laiko, įvairių tyrimų yra labai nedaug. Vos keli tyrimai, kurie giria eksperimentą kaip sėkmingą, tačiau rezultatai yra minimaliai teigiami. Žurnalistai taip pat važiavo į Keniją tik eksperimento starto metu ir vėliau nesidomėjo kaip sekasi dalyviams. Taip sakant, kam gali būti įdomi Kenija?

Galvodami apie eksperimentą turėtumėte atsižvelgti į keletą dalykų. Pirma, tai nėra valstybės eksperimentas. Eksperimentą organizuoja JAV labdaros organizacija, kuri gauna pinigus iš įvairių fondų bei didelių įmonių. Kitaip sakant pinigai ateina iš šono. Realiai norint įvesti valstybėje UBP taip niekada nepavyktų.

Antra, tai nėra eksperimentas nėra universalus. Tik suaugusieji gauna išmokas, taip pat parinktas pats neturtingiausias Kenijos regionas. Gyvenimas kaimo regionuose visuomet sunkesnis nei miestuose. Todėl išvadų negalima daryti universalių. Norisi tikėtis, kad šis eksperimentas pagerins žmonių gyvenimą, bet taip pat norėtųsi daugiau kokybiškos informacijos kurią galimą būtų lyginti.

Lietuva

Lietuvoje jokie UBP eksperimentai nebuvo vykdomi, tačiau 2019 metais Ž. Šilėnas parašė labai gerą tekstą, kurį rekomenduoju perskaityti. Iš teksto aš pasiskolinsiu kelis skaičius. Autoriaus teigimu, jeigu visą 2019 metų biudžetą (13.5 milijardo) padalintume kiekvienam gyventojui išeitų po 402 eurus t.y mažiau nei minimali alga, bet daugiau nei skurdo riba. Daugelis žmonių papildomai gavę po tokią sumą labai apsidžiaugtų, esminis žodis papildomai. Jeigu būtų padalintas visas Lietuvos biudžetas vadinasi daugiau niekam neliktų pinigų, nei socialinėms išmokoms nei mokyklų remontams.

Šie skaičiai manau labai gerai įveda UBP į Lietuvos kontekstą. Jeigu mes norime, kad žmonės gautų padorias išmokas, mums reikia iš kažkur surasti dar vieną biudžetą. Problema, kad dažniausiai Lietuvos biudžetas yra deficitinis t. y. su skolomis. Jeigu mes negalime dabar sudaryti biudžeto nesiskolindami, tai sudaryti du kart didesnį biudžetą tikrai nėra variantas.

Pabaigoje. Visa diskusija apie UBP yra emocinė, o ne faktinė. „Aš manau, kad reikia, todėl mano nuomonė yra teisinga“. Eksperimentų atlikta labai nedaug ir jie atlikti su labai riboto dydžio imtimi, gyventojai taip pat parinkti ne iš visų sluoksnių, o dažniausiai iš tų, kurie gyvena žemiau arba arti skurdo ribos, todėl negalima daryti jokių išvadų kaip tai paveiks visos valstybės ekonomiką ar gyventojų elgesį.

Taip pat reikia prisiminti, kad mes gyvename, ne laukiniuose vakaruose t. y. JAV, kur socialinės išmokos laikomos komunizmu ir nuo jų žegnojamasi kaip nuo velnio. Lietuva turi neblogą išmokų sistemą, kuri galėtų būti geresnė.

Visai nesenai spaudoje nuskambėjo skandalas. Moteris pardavė suknelę per Vinted už 20 eurų ir dėl to neteko socialinės išmokos. Nežinau kokio dydžio buvo išmoka 200 ar 400 eurų, bet toks elgesys yra neadekvatus ir transliuoja neteisingą žinutę. Dabar valstybė sako: nieko nedaryk aš tavim pasirūpinsiu. Tokia yra valstybės politika. Tuo pačiu politikai sako, kad žmonės yra veltėdžiai ir nori pinigų už nieką…

Valstybė turėtų skatinti verslumą ir ankstesnė istorija turėtų skambėti taip: pardavė vieną suknelę, pardavė dvi, pardavė dešimt suknelių, įkūrė drabužių parduotuvę, nustojo gauti socialines pašalpas, įkūrė dvi darbo vietas. O reikia tiek nedaug, tik nebausti žmonių, kurie rodo iniciatyvą ir bando suktis.

Jeigu dar kam nors kyla abejonių, aš manau, kad UBP yra nesąmonė. Papildomi pinigai yra visuomet gerai, bet ne valstybės darbas yra dalinti pinigus nemokamai. Tegul valstybė pasirūpina silpniausiais ir netrukdo likusiems pasirūpinti pačiais savimi.

Photo by Markus Spiske on Unsplash

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)