Vakar dienos žmogus
Kažkada aš jau buvau užsiminęs truputi apie savo bandymą sukurti internetinį žaidimą „Bug fight club“. Šį kartą dar viena trumputė istorija susijusi su tuo žaidimų. Taigi, sukūręs šiokią tokią stabilią versiją nusprendžiau, kad galėčiau turėti iš to naudos ir pareiškiau norą dalyvauti KTU Technoramoje (jeigu sekate mano rašinius, tai žinote, jog šio renginio aš neglostau). Vieną kartą į paskaitą atėjęs prodekanas pareiškė, jog norėtų su manim pasikalbėti.
Gerai, čia baigiasi įžanga ir viskas kas siejasi su mano žaidimu BFC, dabar pereisim prie to ką aš norėjau papasakoti.
Taigi, paprastai prodekanas ieško blogų studentų paskaitose (ir aišku neranda), todėl visi labai nustebo, kam prodekanui prireikė manęs. Todėl kai grįžau grupiokai pradėjo klausinėti ko jam iš manęs reikėjo. Aš atsakiau, jog sukūriau žaidimą ir dalyvausiu parodoje. O tuomet prasidėjo.... Pasirodo, kad vos ne kas antras grupiokas kažkada bandė sukurti žaidimą ir jiems būtinai dabar reikėjo pasigirti kokie jie „krūti“ buvo... Būtent BUVO. Tuomet man pasirodė juokinga, aš pamaniau „girkitės, girkitės, o kai ką nors tikrai sukursit pasikalbėsim“...
Taip... O dabar aš giriuosi jums, kad buvau sukūręs BFC... Čia buvo lyrinis nukrypimas, grįžkim prie temos.
Keista, bet žmonės labai dažnai linkę didžiuotis, tuo ką padarė ar patyrė praeityje, ir nesvarbu prieš kiek metų tai buvo, prieš du, prie dešimt ar penkiasdešimt... Šis mano pateiktas pavyzdys buvo gana linksmas, bet juk pasitaiko ir ne tokių linksmų situacijų. Jeigu ką nors susimuši (pvz. prasikeli galvą) ar susilaužai (pvz. ranką), visi tuo pat puola pasakoti kaip jiems buvo panašiai atsitikę. Jūsų tai neužknisą? Kai aš ką nors susimušu, tai tikrai mažiausiai ką noriu girdėti - tai Petro pasakojimą, kaip jis buvo persipjovęs ranką...
Dar viena situacija, kuri kažkodėl mus verčia žiūrėti atgal, o ne į prieki – išsiskyrimas. Vietoj to, kad gyventu toliau ir džiaugtųsi tuo ką turi, kažkodėl žmonės linkę prisiminti kaip gera buvo su tuo kitu. Jie sugeba surasti neįtikėtinas asociacijas, vietose, muzikoje ir daugybėje kitų daiktų. Kodėl? Negi patinka būti mozachistais ir kankinti save? Kokia prasmė galvoti apie tai ko niekada nebebus, neįmanoma ir nėra prasmės sugrąžinti?
Kodėl, bet kuriuo atveju, žmonės taip dievina praeiti, ir nesidžiaugia tuo ką turi dabar? Tiesa pasakius, prisiminimams jie sugaišta tiek daug laiko, kad kažką turėti dabar būna problematiška... Kodėl? Kodėl žmonės mieliau gyvena vakar diena? Kodėl, remiantis jų pasakojimais, praeityje jie buvo visagaliai, o dabar neturi nieko (tik prisiminimus)? Kodėl jie nesiima darbų dabar? Kodėl jie nedaro to ką anksčiau taip puikiai sugebėjo? Ko jie laukia? Vakar dienos?
Kodėl? Kodėl? Kodėl?