Vienodi žmonės

Mokykla magiška vieta. Čia susirenka vaikai iš vieno rajono ar net iš viso miesto. Vieni yra turtingų tėvų, kiti – vargšų. Vienų tėvams patinka konservatoriai, kitų – socialdemokratai. Vienų tėvai dirba direktoriais, kitų – valytojais. Čia vienoje vietoje susirenka ant tiek skirtingi žmonės, kiek gali susirinkti Lietuvoje. Tačiau tuo pačiu moksleiviai yra kaip molis iš kurio galima padaryti bet kokią skulptūrą.

Moksleiviai eidami į mokyklą kartu su savo namų darbais taip pat atsineša savo tėvų požiūrį, manieras, elgesio standartus. Bendraudami su klasiokais jie įtakoja juos ir yra įtakojami jų.

Dar stipriau vaikai gali būti įtakojami tėvų. Įsivaizduokite, jog vienas vaikas kviečia draugus pas save į namus ir jie ten praleidžia daug laiko. To vaiko tėvai įtakos ne tik savo vaiką, bet ir jo draugus. Gerai, jei tie tėvai valgo salotas, sportuoja ir šiaip propaguoja sveiką gyvenimo būdą, o kas jeigu tie tėvai drybso prie teliko grauždami čipsus užgerdami juos alumi? Gali būti ir blogiau, jie gali per dienas gerti degtinę, tačiau aš labai abejoju ar tokiuose namuose vaikai būtų laukiami...

Aplinka, kurioje vaikas auga įtakoja jo sprendimus dėl ateities, o jeigu tėvai daugiau laiko praleidžia darbe, o ne su vaikais, tai greičiausiai ne jie įtakos savo vaikų likimus.

Universitete žmonės susirenka ne tik iš vieno miesto, bet iš visos Lietuvos. Vienas gali būti iš Biržų, kitas iš Marijampolės, trečias iš Mažeikių. Tačiau universitetas nėra tokia magiška vieta kaip mokykla. Žmonės, kurie turi bent vieną bendrą dalyką (nebent jie įstojo į tą specialybę per klaidą), atidžiau patyrinėjus paaiškėja, jog turi daugiau bendrų dalykų. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, jog sutarti su visa grupe yra lengviau nei su visa klase. Tačiau galimybių bei žinių ratas taip pat pasidaro siauresnis. Dar įdomiau pasidaro baigus universitetą. Jeigu universitete kiekvieną dieną persimesdavai vienu kitu žodžiu su dvidešimt (ar net trisdešimt žmonių), tai baigus tas skaičius stipriai sumažėja. Žmonių su kuriais palaikote ryšį skaičius turbūt vis dar didelis, tačiau draugų, su kuriais bendraujate nuolatos skaičius yra mažas, labai mažas. Trys? Du? Ir tie žmonės yra daugeliu atžvilgiu tokie patys kaip jūs.

Mokykloje ir universitete negalite pasirinkti su kuo esate vienoje grupėje, jus sumetė atsitiktinai ir nieko dėl to padaryti negalite. Aišku, jūs galite pasirinkti su kuo draugausite, tačiau net ir tokiais atvejais kartas nuo karto tenka išklausyti priešingą nuomonę, kuri jums galbūt nepatinka. Bendraudami su draugais jūs galite nesutarti dėl smulkmenų, tačiau jie niekada nepateiks radikaliai kitokių įžvalgų dideliais klausimais, nes priešingu atveju nebūtų jūsų draugais.

Ir tai ne tik draugai. Jūsų žmona ar vyras irgi toks kaip jūs. Net jūsų bendradarbiai yra tokie patys kaip jūs.

Įsivaizduokite, jog programuotojas nueina ir įsidarbina į didelę kompaniją. Su kuo jis visą laiką bendrauja darbe? Su kitais programuotojas, savaime suprantama. Profesine prasme tai nėra blogas dalykas, jeigu jie yra tikrai kieti, tai iš jų galima daug išmokti. Jeigu jie yra nevykėliai, tai tu turbūt esi vyr. programuotojas ir turi juos daug ko išmokyti. O jeigu jie yra nevykėliai ir tu ne vyr. programuotojas...

Įsivaizduokite, jog kasininkas nueina ir įsidarbina į didelę kompaniją. Su kuo jis visą laiką bendrauja darbe? Taip jis turi pasakyti: Laba diena. Iš jūsų 9.99. Ačiū, kad pirkote. klientams, tačiau tai nėra tikras bendravimas. Bendrauja jis su kitais kasininkais. Ne marketingistais, ne projektų vadovais, bet kasininkais. Aišku, jis taip pat gali tapti vyr. kasininku, nors nesu tikras, jog bendravimas su kitais kasininkais turi tam įtakos.

Įsivaizduokite, jog programuotojas nueina ir įsidarbina į mažą firmelę. Direktorius greičiausiai sėdi kabinete už sienos, tačiau programuotojas sėdi tame pačiame kabinete su dizaineriu, projektu vadovu ir galbūt seo ar marketingo specialistu. Tai viską keičia? Iš principo, ne. Tu turi pritapti prie kolektyvo, o jeigu ne - išeiti (arba būti atleistas). Taip, tu gali išgirsti ką nors naujo apie photoshop ar gimp ar... Bet geriau jau tu vakare pažiūrėk tą naujausią lietuvišką muilo operą ir dar žinias apie užkapotą bobutę, nes rytoj tai bus ofiso dienos tema.

Profesija - tai nėra tik pareigų pavadinimas, tai yra gyvenimo būdas ir gyvenimo lygio standartas. Tiek kasininkais, tiek programuotojas pradeda nuo mažesnės algos ir gali tikėtis tam tikro pakilimo, kuris, aišku, turi stogą (nors ir skirtingame aukštyje). Aptarimas ką vakar rodė per teliką tikrai nepadės programuotojui gauti darbo Barclay ar kur kitur, kur moka geras algas. Kalbėjimas apie kodą gali padėti. Tačiau kalbėjimas apie kodą nepadės tapti vadovu, tačiau tai galbūt ne problema, jeigu visą gyvenimą nori būti programuotoju.

Tiek mokykloje, tiek universitete visi yra perspektyvūs, galintys tapti bet kuo ir turintys nerealias augimo galimybes. Tačiau kažkur pakeliui link trisdešimt visą tai dingsta.

Žmonės apsupa save draugais mąstančiais lygiai taip pat kaip jie. Jų fokusas pasidaro plonas kaip siūlas ir tiesus kaip Highway 10 Saudo Arabijoje.

Žinote apie ką aš dabar pagalvojau? Apie Eifelio bokštą arba Egipto piramides. Jų pagrindas yra labai platus, tačiau su kiekvienu metru į viršų vis siaurėja, kol užsibaigia smaigaliu. Labai puiki metafora žmogaus gyvenimui. Iš pradžių žmogus susiduria su daugybę prieštaringų nuomonių, tačiau su kiekvienais metais jų išgirsta vis mažiau.

Blogiausia ne tai, jog žmogus pasirenka draugus ir nusprendžia bendrauti tik su tais žmonėmis, kurie pritaria jo nuomonei. Blogiausia ne tai, kad su kiekvienais metais žmogus įsitikina savo nuomonės teisumu ir ją pakeisti tampa vis sunkiau. Blogiausia ne tai, jog žmogus nustoja mokytis, stebėtis ir klausinėti. Blogiausia yra tai, kad žmogus patenkintas tuo, kur atsidūrė ir net galvoja, kad būtų galima kažką pagerinti. Tarsi visos ambicijos išgaruoja kaip balos pašvietus saulei. Tai primena raketą, kurios kuras pasibaigė ir dabar jinai iš inercijos skrenda ta pačia kryptimi ir visiškai nieko negali pakeisti.

Turi darbą, šeimą ir tai viskas? Aišku, dirbant tavo patirtis kaupsis ir alga šiek tiek kils. Bet ar tai viskas ką galėjai pasiekti? Jokių daugiau ambicijų? Susitaikymo gyvenimas? Ar tai reiškia, jog universitete išmokai visko ką galėjai ir daugiau nebėra noro, laiko išmokti ko nors naujo?

Ką daro moksleiviai, studentai, jeigu ko nors nesupranta? Pirmas variantas klausia mokytojo, bet mokytojas ne visuomet būna prieinamas ar nori paaiškinti. Antras variantas samdo korepetitorių. Nežinau, kaip dabar, tačiau mano laikais korepetitorių samdydavo tik vienas ar du iš klasės. Tai nebuvo populiarus dalykas. Ką darydavo likusieji? Prašydavo pagalbos pas protingiausią grupės studentą. Tai yra liaudies išmintis, kuri kažkodėl palikus švietimo įstaiga tampa užmiršta. Tačiau ją reiktų tikrai pritaikyti gyvenime. Nes jeigu nori atsidurti, ten kur jau kažkas atsidūrė, koks geresnis būdas tai padaryti greitai ir išvengiant daugelio klaidų, jei ne mokytis iš to žmogaus?

Čia yra svarbus vienas dalykas: pagalbos visuomet prašydavai iš savo grupės studento. Ne jaunesnio, nes jis, savaime supranta, to nežino, ne vyresnio, nes jis greičiausiai to jau neatsimena, bet savo grupės. Pabandysiu pateikti pavyzdį su startupais. Kaip žinia Lietuvoje renginių susijusių su startupais netrūksta (bent jau Vilniuje), tačiau didžioji jų dalis, greičiausiai kokia 90%, yra orientuota į studentus. Aš ne kartą buvau tokiuose renginiuose ir ten besirenkanti publika man jau negali nieko padėti, jie negali man suteikti naujų naudingų žinių. Kaip tik priešingai aš jiems galiu suteikti šį tą naudingo. Ne, aš negaliu pasigirti sėkme, bet galiu pasakyti: nedarykite taip, nes kelio gale laukia garantuota nesėkmė.

Man taip pat negali padėti ir penktus metus gyvuojančios įmonės direktorius, turintis šimtą darbuotojų, nes jis jau yra per toli priekyje ir ankstesnius žingsnius greičiausiai prisimena, kaip sapne.

Tai kas man gali patarti? Kažkas kas neseniai įkūrė įmonę, kuri dar nespėjo atšvęsti savo antro gimtadienio. Kodėl? Todėl, kad principe jis yra toje pačioje grupėje kaip aš. Ir tikiuosi jūs suprantate šį svarbų momentą. Jeigu nori tapti politiku, tai neini prašyti patarimo ir mokytis iš prezidento. Jeigu nori tapti konservatorių partijos lyderiu, tai neini nei pas Kubilių, nei pas Landsbergį (vyresnįjį), o eini pas savo miesto partijos skyriaus lyderį. Jei nori tapti milijonieriumi neini pas Antaną Guogą ar Beną Gudelį, užtektų pakalbėti su žmogumi, kurio pajamos 30-50% didesnės nei tavo. Nes gyvenime yra tokios pačios klasės kaip mokykloje ir tu negali jų peršokti. Neužtenka laimėti teleloto, kad taptum milijonierumi, labai svarbus ir tavo požiūris į pinigus, ir tavo gyvenimo būdas, ir tavo mąstymas.

Ir vis dėl to didžiajai daliai tautos visą tai nesvarbu, nes: aš gyvenu, moku mokesčius, skundžiuosi valdžia ir perku teleloto bilietus. Aš nenoriu būti milijonieriumi, aš tik noriu pinigų atostogoms Turkijoje (Maljorkoje, Palangoje) ir naujo žieminio palto.

Brukštelk žinutę