Knyga. John E. Stith - Įsibrovėlis
Trumpai: tai nelaimių aprašymai tarpus tarp nelaimių užpildant buitiniais dialogais.
Dabar galime ir plačiai, šiek tiek su spoileriais.
Knyga prasideda mokomuoju pavojumi kosminėje stotyje. Aš nesuprantu, kaip pavojaus signalą išgirdę žmonės dar sugeba nusiprausti po dušu, bet nesigilinkim į smulkmenas. Pagrindinė veikėja Elisa Nasem šiek tiek susivėlina ir nespėja į artimiausią saugyklą, todėl patraukia koridoriumi ieškoti kitos vietos kur pasislėpti.
Netikėtai mokomasis pavojus virta tikra avarija, nevaldoma kosminė valtis įsirėžia į kosminę stotį. Elisa nelaimės metu labai stipriai sužeidžiama. Daktarai padaro viską, kad išgelbėtų moters gyvybę, dėl to pusė jos organų pakeičiami dirbtiniais. Jai praktiškai suteikiamos supermeno galios apie kurias autorius iškarto pamiršta baigęs aprašinėti kokie šaunus yra dirbtiniai organai.
Elisa negali susitaikyti su savo nauja padėtimi - jinai nei žmogus, nei mašina. Bėgdama vis į kitą darbą galiausiai atsiduria Reindžerio įguloje, kuri aptinka į Saulės sistemą įskrendantį ateivių. Elisa kartu su komanda leidžiasi tyrinėti laivo ir supranta, kad laivas kaip ir jinai yra pusiau biologinis, pusiau technologinis produktas.
Deja, autorius nedėsto gilios filosofijos ar pamąstymų, ką galėtų reikšti būti pusiau mašina, vietoj to tarpus tarp keistų nutikimų užpildo banaliais dialogais ir klausimais: kur galėjo dingti ateiviai?
Mano vertinimas:
– pati kūrinio idėja žiauriai silpna, bet net ir su tokia idėja galima buvo parašyti ką nors įdomesnio.