Knyga. Michael Skott Rohan - Paskui aušrą

Stivas krovinių pervežimo firmos vadybininkas, jaunas, gerai apmokamas, perspektyvūs darbuotojas. Tačiau vieną vakarą važiuodamas po darbo prisimena vaikystę ir nusprendžia nuvažiuoti į uostą, kuriame nebuvo labai senai. O tuomet viskas prasideda...

Netikėjai jis patenka į maždaug 1800 metų pasaulį ir išgelbėja šturmano Džipo gyvybę. Toks vienos nakties nuotykis sukrečia visą Stivo gyvenimą, dabartinis jo darbas firmoje jam pasirodo nuobodus ir beprasmis. Stivas grįžta į savo pasaulį, tačiau niekaip negali nustoti galvoti apie savo nuotykį ir naujus pažįstamus. O ir naujasis pasaulis nenori jo palikti ramybėje, iš jo atvykusi gauja vadinama vilkais pagrobia jo sekretorę Klerę. Vyras ilgai negalvodamas leidžiasi paskui vilkus gelbėti merginos. Magijos kupiname pasaulyje Stivas patiria nuotykius apie kokius niekada net nesvajojo.

Ką jūs manytumėte, jeigu egzistuotų lygiagrečiai du pasauliai ir nors ir nelengvai, tačiau tie kas norėtų galėtų keliauti iš vieno į kitą? Centre egzistuoja šerdis - dabartis, o aplinkui spiralė - daugybė pasaulių, skirtingi laikai: praeitis, ateitis ir galimybė iš vieno laiko keliauti į kitą. Pasiliktumėte šerdyje ar pasileistumėte į nuotykių sūkurį kokia nors kitame pasaulyje?

Skaitydamas knygą pirmiausiai pagalvojau apie Michael Marshall Smith - Tik į priekį, nors sakyčiau, jog pati knygos idėja yra artimesnė Neil Gaiman - Amerikos Dievai ar Aleksej Pechov - Mantikoros ženklas, tačiau Karibų piratų bei seklio Gareto fanai taip turėtų apsidžiaugti šita knyga. Skaitydamas, ties knygos viduriu, pagalvojau, kad nepriklausomai nuo tai kaip baigsis knyga, jinai vis tiek bus pati geriausia fantastinė knyga skaityta per paskutinius du metus.

Mano vertinimas:

- nuostabi, fantastiška, nepakartojama knyga.

Brukštelk žinutę