Lietuvos komiksų kultūra

Kartas nuo karto šitoje svetainėje aš pakalbu apie komiksus, taip greičiausiai yra todėl kad aš užsiimu jų kūrimu ir man įdomu kas dedasi aplink mane.

Pirmoji mano mintis straipsniui nebuvo šita, tačiau aš supratau, jog pirmiausiai turiu išnarstyti Lietuvos komiksų kultūrą, kad galėčiau kalbėti apie tai ką noriu. Tačiau net ir norėdamas kalbėti apie kultūrą, turiu pradėti iš toliau.

Kas yra komiksas?. Jeigu jūs esate dailininkai ir piešiate, tai kaip žinoti jūs nupiešėte komiksą ar paveikslą, o galbūt karikatūrą? Atsakymą galima rasti wikipedijoje: tai istorija papasakota piešiniais. Čia labai svarbus du momentai. Pirma – komiksas yra piešinių seka. Antra – komiksas yra istorija. Jeigu jūs nupiešėte vieną piešinį ir užrašėte kokį nors tekstą – tai ne komiksas. Jeigu jūs nupiešėte du tarpusavyje nesusijusius piešinius – tai ne komiksas. Kai išsiaiškinome šitą dalyką, dabar galime pakalbėti apie kultūrą.

Jeigu pažvelgtumėte į lietuvišką spaudą, tai pamatytumėte, jog ten kartas nuo karto (vidutiniškai vienas per metus) pasirodo straipsnis, kuriame teigiama, jog lietuviškos komiksų kultūros nėra. Aš asmeniškai manau, jog tokie straipsniai daro žalą. Amerikiečiai turi posakį: fake it till you make it t. y. apsimetinėk kol tau pasiseks. Ir jeigu mes sakytume, jog komiksų kultūra egzistuoja tuomet, galbūt galėtume vis daugiau žmonių pritraukti ir galiausiai iš tiesų turėtume komiksų kultūrą.

Bet toks mano skeptiškas tonas iš karto nuteikia, kad komiksų kultūros Lietuvoje nėra ir jūs galite suabejoti: ar tikrai jos nėra? Jūs esate visiškai teisūs tuo abejodami, todėl pakalbėkime: kas yra komiksų kultūra?

Komiksai. Šiais laikais komiksai yra skirstomi į internetinius ir spausdintus. Savo ruožtu spausdinti yra skirstomi į laikraštinius ir knygas (grafines noveles). Komiksai taip pat gali būti skirstomi į: dienos pokštą – kur komiksai visai nesusiję ir gali skaityti bet kurį vis tiek suprasi apie ką eina kalba; istorijos – kur reikia skaityti nuo pradžių ir pageidautina nepraleisti nei vieno puslapio, kad patiktų.

Taigi, galiausiai turime šešių rūšių komiksus: internetiniai dienos pokštai (Dilbert), internetinės istorijos/novelės (ilgai galvojęs nusprendžiau pasirinkti Monsieur Charlatan), laikraštinis pokštas (vėl gi einu su Dilbert), laikraštinės istorijos (The Adventures of Tintin), knygos -  dienos pokštas (trečią kartą renkuosi Dilbert), knygos – grafinės novelės (Scott Pilgrim's Precious Little Life).

Aš išvardinau kategorijas ir skliausteliuose nurodžiau užsienietiškus komiksų pavyzdžius, ar galite išvardinti lietuviškus jų atitikmenis? Su internetiniais, manau, lengva, o kaip su spausdintiniais? Kažkada turėjome net gi visą karikatūrų- komiksų žurnalą – Šluota, tačiau ar ką nors turime šiais laikais?

Renginiai. Kai pradedam kalbėti apie komiksų tematikos renginius, tai turbūt pirmiausia į galvą ateina NowJapan, tačiau aš noriu su tuo nesutikti. Taip, jie turi elementų susijusių su komiksais, tačiau tai yra japonų kultūros pristatymas ir svetima kultūra nu niekaip negali būti mūsų kultūros dalimi.

Nenusiminkit, renginiai vis dėl to vyksta. Visų pirma vyksta komiksų kūrimo dirbtuvės, kurias geriausiai apibūdintų citata iš mano mėgstamo multiko Regular show: You gotta be in the know to know. You know?. Dirbtuvės vyksta, tačiau jeigu norite sužinoti apie jas iš anksto, kad sudalyvautumėte, turite būti organizatorių draugai arba kaimynai, todėl susilaikysiu nuo bet kokio komentaro apie dirbtuvių lygį.

2012 metais buvo suorganizuota komiksų paroda, kuri sulaukė didelio susidomėjimo. Mano darbai irgi dalyvavo toje parodoje. Mano darbai buvo patys geriausiai komiksai toje parodoje. Šiuo teiginiu aš nesigiriu. Šiuo teiginiu aš noriu parodyti, ant kiek prastas yra komiksų lygis Lietuvoje. Dabar kai kurie žmonės turbūt renkasi akmenis, kad galėtų mane apmėtyti. Visų pirma siūlyčiau nusiraminti ir perskaityti komiksų apibrėžimą straipsnio pradžioje: ar jūs tikrai kuriate komikus?

Jeigu jūs vis dėl to tikrai kuriate komiksus, tuomet palaukite. Leiskite man pasislėpti.

Matote, komiksas susideda iš dviejų elementų: piešimo ir istorijos. Lietuvoje yra daugybė talentingų piešėjų, pažiūrėkite lietuviškus anime forumus, pažiūrėkite NowJapan konkursų darbus. Man sunku įsivaizduoti kiek darbo būna įdėta, bet tie piešiniai atrodo WOW. Tačiau kiek žmonių galinčių papasakoti geras istorijas komiksais? O dabar viską sudėkite kartu: kiek žmonių yra galinčių nupiešti ir papasakoti geras istorijas? Aš gavau špygą, o ką gavote jūs?

Savitumas. Mano pats mėgstamiausias klausimas: kaip turėtų atrodyti ir kokiais bruožais pasižymėti lietuviškas superherojus?

Šiuo metu galime išskirti keturias komiksų kultūras. Pirmiausiai japonų manga, kurios ryškiausias bruožas yra savitas piešimo stilius. Antra, amerikiečių, kurios ryškiausias bruožas yra superherojai. Trečia, europietiška, kuri yra tokia pati kaip Europos sąjunga: norit kažką pasakyti konkrečiau reikia analizuoti kiekvieną šalį atskirai, o bendrai kalbant - viskas kas netinka kitur. Ir galiausiai ketvirtoji – internetinė, kuri neturi sienų ar pilietybės už tai turi stickmenus ir memus.

Savitumas yra brandos bruožas, todėl šito, matyt, tikėtis Lietuvoje nereikėtų. Jaunystėje visi mėgdžiojame savo didvyrius, tačiau kažkuriuo metu reikia pasukti savo keliu ir atrasti savo stilių. Kad ir kiek daug žmonių dalyvautų NowJapan konkurse, kad ir kiek žmonių pieštų mangų kopijas, tai nepadės sukurti lietuviškos kultūros, kol nepridėsim cepelinų ar šaltibarščių ar dar ko nors...

Čia truputi ne į temą, bet pirmą kartą verčiant pokemonus iš japonų į anglų kalbą, užsakovas amerikiečių kanalas taip pat liepė pakeisti visus ryžių kamuoliukų paveiksliukus į burgerius. Žinau, kaip tai skamba absurdiškai ir juokingai, bet tai yra kultūra burgeriai – amerikiečių ir ryžiai – japonų.

Vartojimas. Kultūra negali egzistuoti vakuume, kad jinai egzistuotų ją reikia vartoti, tačiau ar mes turime ką vartoti?

Maximoje turbūt rastumėte gana storas „Donaldas ir kiti“ knygutes už labai prieinamą kainą. Knygynuose galbūt dar pavyktų rasti užsilikusių mangų, kurių niekas nenorėjo niekada pirkti. Simpsonus uždraudė leisti vartotojų teisių apsaugos ar kažkokia tai komisija dėl įsivaizduojamo (Labas rytas!) alaus reklamos. Ar tai viskas?

Atskiru puntu, kalbant apie komiksus Lietuvoje, privaloma paminėti Kitokią grafiką, kuri įdėjo daug darbo, nors gal nevisai ten kur reikia. Visų pirma jie išleido „Maus“ ir „Persepolis“, kuriuos tikrai galite dar rasti knygynuose. Iš ko seka išvada, kad jų niekas neperka.

Kad suprastumėte koks tai dalykas, leiskit jums pateikti palyginimą. Tai būtų tas pats kas išleisti „Karas ir taika“ (keturi tomai, kiekvienas daugiau nei 450pls) ir po to sakyti, kad lietuviai nemėgsta skaityti. „Karas ir taika“ yra neabejotina klasika ir jūs negalite ginčytis, jeigu neskaitėte to kūrinio. Tačiau kiek iš mūsų mėgaujasi skaitydami klasiką? O kiek iš mūsų mėgaujasi skaitydami fantastiką? Kiek iš mūsų skaito verslo knygas? Kiek žmonių nupirko Saulėlydžio arba Bado žaidynių sagų knygas? Aš nežinau kas yra Saulėlydžio atitikmuo komiksuose, bet jeigu norite, jog žmonės skaitytų, turite leisti atitinkamas knygas.

Kitokia grafika padarė ir kitą reikalingą dalyką – įkūrė komiksų skaityklą, deja, apie ją galima pasakyti tą patį ką aš pasakiau apie komiksų dirbtuves.

Dar vienas vinis į karstą. Kitokia grafika taip pat leidžia komiksų ziną, kurio dalį turinio užpildo užsieniečių dailininkai. Kad ir koks plonas tas zinas būtų, mes vis tiek neturime pakankamai komiksų kūrėjų, kad galėtume užpildyti jo turinį! Įsivaizduojate?

Ar mes jau sutarėme, kad komiksų kultūros Lietuvoje nėra? O gal pamiršau ką nors svarbaus paminėti?

Aš, aišku, nepaliksiu jūsų taip prie suskilusios geldos: ką daryti?

Kultūra prasideda nuo bendruomenės, o bendruomenė prasideda nuo išskirtinių asmenybių, lyderių, kuriuos nori visi sekti. Deja, šiuo metu tikrai nėra tokio žmogaus, kuris savo charizma trauktų kitus ir formuotų bendruomenę. O užtektų tik vieno.

Įsivaizduokit, kad esate naujokas tik ką susipažinote su amerikietiška superherojų kultūra ir norite pasižiūrėti kas vyksta Lietuvoje. Kur jūs eisite? Ką jūs darysite? O gal reiktų sakyti: ką jūs įvesite į google paiešką? Ir ką jūs rasite?

Bendruomenė niekuomet nesusiformuos kol nebus lengvo būdo naujiems žmonėms į ją įsilieti. Jūs galite kiek tik norite mėgti Facebook, bet jeigu norite surasti ką nors naujo, ko nežinote, vis tiek einate į Google.

Bendruomenė turi bendrauti. Neužtenka vienos parodos per dešimt metų, reikia parodos kiekvienais metais. Neužtenka dirbtuvių savo draugams, reikia dirbtuvių kiekviename mieste. Reikia apskrito stalo diskusijų ir konferencijų. Visam tam reikia žmonių, kurie norėtų ir mokėtų tą daryti.

Login konferencija prasidėjo nuo šimto tinklaraštininkų gavusių vardinius pakvietimus, dabar tai dviejų dienų renginys už padorią kainą (ir vis tiek pigesnis nei visi analogai). Kad tai įvyktų reikėjo vieno žmogaus nuolatos darančio tą patį tik vis didesniu mastu.

Man atrodo, kad mes kaip komiksų kūrėjai neturim tų ambicijų daryti kažką gigantomaniško, kaip sukurti visos šalies kultūrą, mums užtenka, jog mus pripažįsta dešimt draugų, nes mums svarbiau sukurti meną, nei... jį parduoti?

Ar ateityje kas nors pasikeis? Paskutiniu metu yra pastatoma labai daug filmų apie superherojus ir per artimiausius penkis metus jų bus dar daugiau. Jei ne visi, tai daugelis tų filmų tikrai pasieks ir lietuviškus žiūrovus, galbūt koks vienas, kitas pasidomės daugiau nei filmo peržiūra ir susipažins su amerikiečių komiksų kultūra. Galbūt tuomet norės pasižiūrėti, ką turime mes patys – lietuviai. Galbūt... Žodžiu, viltis visuomet yra.

Bet likime pesimistais.

Kritika | Šiukšlių rūšiavimas yra nesąmonė ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(18)