Asmeniškai Tau

Nemanau kad 100% atvirumas yra gerai tiek čia tiek absoliučiai kitur. Dažnai kai ką reikia tiesiog nutylėti jog visi gyventų laimingiau. Ir tik teisingas supratimas apie ką patylėti o apie ką garsiai pasisakyti gali patenkinti tiek tuos "alkanus ryklius", tiek "baltus angeliukus".

P.S. išskirčiau dar vieną žiūrovų grupę, tai praeiviai vogčiom žvilgtelėję pro langą ar durų plyšelį. Jiems patiko, bet užeis tik kitą kartą, kada prie progos ar geresnių laikų, arba išvis pamirš kad kažką matė ir nukeliaus į didelę kino salę

Įdomu, kiek laiko trunka išsiaiškinti, kas slepiasi po vienu ar kitu "nick'u"? Manau, tie, kas norėjo žinoti vieno ar kito virtualaus gyventojo realią tapatybę, jau seniai tai padarė, jų asmeniškai net neklausdami, o kurie to nesugebėjo -- ką gi, būna ir taip.

tikra tiesa - labai norint išsiaiškinti nėra sunku, ypač kai tamsta turi tiek pažįstamų, nenutylinčių detalių

o aš gal iki dabar ir nesupratau kodėl tu nesakai net savo vardo. numaniau, kad priežastis negali būti tokia banali, kaip tu man bandei aiškinti.
žinai, tai vienas geriausių paskutiniu metu mano skaitytų įrašų visoje blogosferoje. labai priverčia susimąstyti. šiaip jau tu žinai, ką aš galvoju apie nuoširdmą, bet privertei suklusti.

dabar įdėmiai apžiūrinėju savo auditoriją ir tikrai sužiūrėsiu kur kas sėdi.

aš irgi turiu vietą tavojoje salėje. tik kartais mėgstu pasivaikščioti tarp eilių.

Čia jau nuoširdumas ir atvirumas labai nuo žmogaus charakterio priklauso. Tarkim tu nenori būti atpažintas, tačiau kiek daug blogerių paviešina ir vardą, ir pavardę, ir nuotraukas ir kitas smulkmenas iš gyvenimo. Tuomet sukuriamas toks įspūdis, jog jie pasiryžę bendrauti net pirmą kartą susitikus gatvėje. Tai suteikia savotiškumo jaukumo ir šilumos. Daug kam patinka jaustis laukiamiems, o jei įrašai dvelkia šaltumu ir kiekvieno žodžio perdėdu pasvėrimu, tuomet tokį jausmą sunkiau sukurti. Manau, svarbiausia rašyti tai, kas aktualu ir svarbu sau pačiam, tai, ką net pačiam būtų malonu skaityti.

Nepo, kaip pasakė dėdė, kurio aš nemėgstu, Šekspyras: Gyvenimas yra teatras, scena. Link kur suku? Skaitant kalba niekam nereikia vaidinti ar sakyt, kad to nemoki ar bijai. Tu automatiškai vaidini kasdien. Vaidini darbe: šneki tam tikra maniera, tonu ir formalia kalba. Vaidini namie su šeima ir draugais: santykiai atšyla leidi sau laisviau pajuokauti ar net pakritikuoti, nes žinai kad jie neįsižeis. Galop vaidini čia - internete: tu turi savo rašymo stilių, kuris atsispindi tavo straipsneliuose, turi tam tikra unikalumą t.y. Aš niekad neparaščiau to paties kaip tu nes aš mastau kitaip. Internete tu vėlgi vartoji kitokias formas bei mintis kurias gyvenime pasakai ne kiekvienam. Na ir vienas buitinis patarimas iš šios buitinės filosofijos. Kita syki, kai sakysi kalba nemąstyk, kad tai vieša ir oficiali kalba, priimk tai kaip natūralų dalyką, kaip kasdienybę, bus lengviau. Plius atsikratysi vienos baimės ;)

P.S. Parteriuose nesėdžiu mėgstu balkonus ^_^

Atskleidus per daug dingsta dalis laisvės, o ją aš per myliu, kad atsisakyčiau ar siūlyčiau atsisakyti..

Brukštelk žinutę