Asmeniškai Tau
Vienas mano bičiulis manęs paprašė: gal galėtum parašyti apie taip kaip tavo praeities sprendimai pakeitė tavo ateitį?.
Nuostabi tema.
Tikiuosi visi jau esate girdėję Steve Jobs kalbą „Connecting the dots“?
Man irgi patinka jungti taškus. Man patinka atsisėsti vakare patogiai, žiūrėti į žvaigždėtą dangų ar į pilnaties mėnulį ir svarstyti: kokie būtent mano sprendimai nulėmė, kad aš esu čia ir turiu tai ką turiu...
BET... Klausimas: kiek apie tai turėčiau paviešinti šitoje vietoje? Kiek minčių turėčiau paviešinti? Ar aš esu kažkam pavyzdys, kaip susikurti savo gyvenimą, jog galėčiau sakyti: sekite mano veiksmus ir darykite taip kaip aš darau...
Pasuksiu klausima kitaip: kur yra ta riba tarp privatumo ir viešumo? Šitam puslapiui jau trys metai ir jame nėra nei vienos mano nuotraukos. Jame nėra mano vardo ir pavardės... Praėjusią savaitę gavau, net du prašymus atskleisti savo tapatybę ir jeigu skaitote mane nepirmą kartą turbūt žinote kaip aš atsakiau.
Kiek tai kas yra pateikta puslapyje turėtų būti asmeniška? Vieni įrašai daugiau asmeniški, kiti mažiau... Ir vis tik aš stengiuosi saugoti save, kodėl? Hm...
Kai esi mažas ir turi tik 10 skaitytojų gali rašyti ką nori: niekas nežino, niekam nerūpi. Tačiau kai esi toks biškutėli ūgtelėjęs kaip aš, kaip elgtis tuomet?
Yra ir kitas aspektas, kai niekas nežino kas slepiasi po kauke, gali rašyti laisviau ir atviriau. Tačiau kai pažįsti savo skaitytojus tai yra visai kitas dalykas. Kita diena po įrašo ateina ir pareiškia, jog taip rašyti negalima. Lyg tai pakeistų ką nors... Geriau patausotų savo laiką. Na ir kas? Tai nepakeis mano nuomonės, tiesiog, tuomet susimąstai, galbūt neverta sakyti visko ką galvoji?
Dabar aš gyvenu Vilniuje. Tos priežastis, kurios sakykim „privertė“ mane atsidurti čia, vienus skaitytojus gali šokiruoti, kitus įžeisti. Ir galbūt jos yra neteisingos.
Busiu atviras, šitas įrašas nėra kviečiantis susimąstyti ar diskutuoti, jis nėra šiltas, nes čia pasvertas kiekvienas žodis, kiekviena raidė, kiekvienas klaviatūros mygtuko paspaudimas.
Žinote kokia didžiausia baimė? Viešai sakyti kalbą. Ar žinote kokia antra didžiausia baimė? Mirti. Ar žinote kokia trečia didžiausia baimė? Mirti sakant kalbą viešai. Nežinau, kiek čia turi bendro su statistika, o kiek čia yra pokštas. Bet tai labai tinka tam ką aš noriu pasakyti. Kartą man teko vaidinti bei lipti ant scenos ir aš nebijojau, nori atspėti kodėl? Mano vaidinama rolė buvo su dideliais akiniais nuo saulės, o kadangi žiūrovų vietų niekas ryškiai neapšvietė, tai aš jų ir negalėjau įžiūrėti.
Sveikas atvykęs ant scenos. Tiklaraščio rašymas tai tarsi susikūrimas scenos sau pačiam. Žmonės, kurie skaito tave tarsi žiūrovai, kurie sėdi neapšviestoje salėje: tu jų nematai – tu jų nebijai. Yra žmonės, kurie sėdi trečioje eilėje. Jie sėdi per daug toli, kad įžiūrėtum tiksliai, kas jie tokie, tačiau visuomet žinai kada jie stebi tavo pasirodymą, o kada ne. Tai etatiniai skaitytojai, su kuriais mielai padiskutuoji atsakinėdamas į komentarus tokie kaip: AbsS, Arminas, Arūnas Liuiza, Ernestas, vap. Beje šita eilė paprastai būna ilgiausia, kartais tokie žmonės persėda arčiau... Antroje eilėje jau nėra taip tamsu ir tu maždaug gali įžiūrėti tuos žmones, kurie ten sėdi. Tuo labiau, kad jie nėra tik anoniminiai stebėtojai, jie kažkada priėjo paprašė autografo... O jeigu rimtai, tai čia patenka skaitytojai, kuriuos vieną, kitą kartelį teko sutikti realybėje. Tik nežinau kas pirmiau atsitiko, jie tapo skaitytojais ar įvyko susitikimas. Pas mane čia sąrašas ilgas: ignieška, Exuss, Tygas. Pirmoji eilė paprastai būna ryškiai apšviesta skirta didžiausiems gerbėjams ir kritikams. O jeigu kitais žodžiais sakant, tai nėra paprasti skaitytojai, tai nėra paprasti pažystami, ir jų nuomonė daugiausiai sveria. Tikrai taip: jns_sni, Aurimai, Aurelijau. Ir dar yra paskutinė grupė žiūrovų, kurie nesėdi salėje... Jie stovi... Tau už nugaros. Tikrai taip, pavyzdžiui žmona. Tokie skaitytojai kažkuria prasme patys įdomiausi: jeigu kas nors parašo negražų komentarą, ar nekaip apie tave atsiliepia, tai jie šoka į trasą ir yra pasirengę sudraskyti tą žmogų, tačiau jeigu tu pats parašai ką nors negražaus, tai eini miegoti ant laskraduškės į svetainę...
Štai taip atrodo scena, kurią susikūriau aš...
Aktorius užlipa ant scenos ir pažvelgia žemyn. Yra du kraštutinumai, kuriuos jis gali pamatyti: alkanų ryklių pulkas, pasirengęs sudraskyti viską į skutelius arba baltų angeliukų minia pasiruošusi viską ištempti medumi. Dažniausiai būna kažkur per vidurį... Tuomet aktorius pažvelgia nuo iš viršaus į žiūrovus ir nusprendžia - ką šiandien vaidinsim: Hamletą ar Roko Operą...
Atvirumas, nuoširdumas yra labiausiai sveikintina žmogaus savybė, bet ar jinai yra tinkama šitai vietai? Kaip manote mano mielieji kritikai?
Ps. Prašau neįsižeisti, jeigu ko nors nepasodinau salėje, būkit malonūs pasisodinkite patys save.