Interpretacijos. Komentarai
Man patinka komentarai, labai patinka komentarai. Kartais juose perskaitai tokių dalykų apie ką niekada nebūtum pagalvojęs, apie ką tikrai nerašei, bet pasirodo parašei... Na... Bent jau skaitytojas tuo yra šventai tikras, nes tai užgavo jo... ką nors, kad ir kas tai būtų...
Interpretacijos. Labai šaunu interpretacijos. Aš prisimenu, kad mokykloje nekęsdavau jų rašyti. Mokykloje mokytojas sakydavo, kad interpretuodami kūrinį turime sužinoti kaip jaučiasi lyrinis aš, kurio negalima niekaip tapatinti su autoriumi. Turime interpretuoti TEISINGAI, nieko nepridėdami nuo savęs. Šlamštas. Užmiškit viską, šis pasakojimas ne apie mokyklą. Šis pasakojimas apie mintis, žodžius, rašinius, komentarus. Šis pasakojimas apie interpretacijas.
Interpretacija tai funkcija, kuria žmogus atlieka nuolatos, dar blogiau interpretacijos išeiga, rezultatas t.y. tai ką žmogus pagalvojo priklauso tik nuo jo nuotaikos, nusiteikimo ir gal dar truputėli žinių. Jeigu atkreipėte dėmesį aš nepasakiau, kad interpretacija priklauso nuo kūrinio. Tas pats tekstas skirtingiems žmonėms sukelia skirtingas emocijas. Hm...įdomu kaip taip gali būti, juk tekstas tai tik negyvi simboliai?
Gana kalbėti abstrakčiai paimkim pati paprasčiausia pavyzdį kur viskas matosi akivaizdžiai: Reikia tik paprašyti... ir gausi ko nori. Iki šiol ten tebuvo tik keturi komentarai, bet už tai kaip aiškiai matosi tarp jų takoskyra. Du žmonės džiaugiasi balionėliais, jiems tai patinka, ar galiu juos pavadinti vaikais? Antras klausimas: ar ta istorija buvo apie balionėlius? Galbūt, galbūt ne. Faktas yra tik tai, jog balionėliams buvo skirta viena pastraipa, nei daugiau nei mažiau.
Kiti du žmonės piktinasi, kad aš juos auklėju. Jie vaidina suaugusiuosius, ir todėl privalo piktintis, kai kažkas bando jiems įpiršti tas idėjas, kurios jiems nepriimtinos. Aš norėčiau pavadinti juos apsimetėliais arba nesubrendėliais, bet po to jie dar įsižeis. Kaip taip galima elgtis su savo skaitytojais? Bet ar ši istorija apie tai? Galbūt, o galbūt ne.
O ar ankstesnis mano pavyzdys buvo noras ką nors paauklėti? Galbūt, o galbūt ne. Viskas priklauso tik nuo pačio skaitytojo, kas jam svarbiausia, tik tą jis ir pastebės, tik ten jis ir sudės akcentus.
Įdomiausia stebėti ginčus. Kai du žmonės drabstosi purvais, o linksmiausia yra tai, kad jie nesiklauso vieni kitų, jie negirdi argumentų, tačiau kelia labai daug purvo, jiems būtina pažeminti kitą ir įrodyti savo teisimą. Jeigu jie nesiklauso vieni kitų, tai iš kur tas purvas? Iš jų pačių vidaus. Taip.
Aš turiu nedidelę problemėle, mėgstu savo teiginius paremti vaizdingais išsireiškimais, palyginimais. Kartais ginčuose, pabandau išsakyti savo nuomonę ir tik po to suprantu, kokia tai buvo klaida. Jeigu aš pasakau, jog „šūdas yra gera trąša“. Tai dažniausiai reakcija būna tokia: „kaip tu drįsai mus visus išvadinti šūdais?“ Bet ar aš juos pavadinau šūdai? Galbūt, galbūt ne. Ar aš kalbėjau apie trąšas? Galbūt, galbūt ne.
Interpretacijos. Interpretacijos tai nuostabu. Man patinka skaityti svetimas interpretacijas, užsimesti kaukę ir pažvelgti iš šono, neutraliai. Linksma, juokinga matyti kaip žmonės nesusikalba, bet taip aktyviai gramalioja žodžius!
Komentarai. Komentarai yra puiku. Man patinka skaityti komentarus, juose sužinai tiek daug, ko nepasakei, ko niekuomet nebūtum pasakęs...