Reikia tik paprašyti... ir gausi ko nori

Vieną dieną su kolega buvom Akropoly, ten įsikūrė reklaminis „Vilniaus dienos“ kioskas, kuris dalino balionus ant trumpų kotukų visiems praeiviams. Ta vieta buvo papuošta tokiais pat balionais, tik pririštais ilgomis virvutėmis. Kas galėtų atsisakyti nemokamo baliono? Tik ne aš. Taigi, mes pareiškėme, jog nenorime paprastų balionų, mes norime balionų su virvute. Kažkokia moteriškė piktai pasakė, jog norint gauti tuos balionus reikia nusipirkti mažiausiai du „Vilniaus dienos“ numerius, neįsivaizduoju kaip jinai susijusi su laikraščiu, bet jeigu jinai ten dirba... Xebryte, su tokiu požiūriu ir negatyviu nusistatymu prieš savo klientus, jūs jau žlugę. Vis tik kai moteriškė pasišalino, reklamų mergaitės paslaugiai nukirpo porą balionų nuo didžiulės krūvos, ačiū už tai.

Viena mergina iš Prancūzijos man atvežė atviruką, grupiokas iš Anglijos man atvežė kaklaraištį su Londono metro schema... Galėčiau vardinti ir vardinti, turiu daug įdomių daiktų. Ar aš nusipelniau lauktuvių labiau nei tų žmonių geriausi draugai? Labiau nei jų giminės, ar kaimynai? Tikrai ne. Vienintelis dalykas, kuris man leido tuo džiaugtis – tai aš žinojau, kad jie vyksta į užsienį ir paprašiau.

Ar sunku paprašyti? Tikrai taip. Kažkodėl mus auklėja, kad džiaugtumėmės tuo ką turime ir nesvajotume apie daugiau. Kvaila? Ne, praktiška, tačiau dabar ne tie laikai kai galime būti praktiški. Seniau, taip, tuomet Sovietų Sąjunga masiškai gamino deficitą (kaip gaila, kad šios prekės negalima eksportuoti), tuomet buvo svarbu gyventi praktiškai, taupyti kiekvieną resursą. Dabar laikai pasikeitė gyvename didžiulių perteklių laikais, jeigu nepaprašysi tu, tai paprašys kas nors kitas arba dar blogiau, tas daiktas nepanaudotas keliaus į šiukšlių dėžę. Taigi, jei vienintelis dalykas norint kažką gauti – paprašyti, tai kodėl visas pasaulis delsia? Atsakymas paprastas: o kas jeigu negausiu? Nesužinosi tol kol negausi. Gerai, kiek rimčiau. Pats paprasčiausias pavyzdys. Tarkim nuėjai į parduotuvę pirkti graikiškų riešutų, sumokėjai penkis litus, eini namo laimingas turi pilną saują gėrybių. O kas tuomet, jeigu parduotuvėje riešutų nėra? Juk pinigų niekas neatima. Tuomet eini laimingas namo arba į kitą parduotuvę turėdamas tuos penkis litus. Tas pats ir su prašymu. Prieš prašydamas tu nieko neturi, jeigu negausi nieko neprarasi. Kodėl gi nepabandžius gauti ko nors? O kas jeigu aš pasirodysiu kvailai? O kam tai rūpi? Tik tau pačiam. Kvailas tu atrodysi tik tą minutę kai prašysi. Jeigu žmogus tau atsakys neigiamai, jis tuoj pat nusisuks ir pamirš tave. O jeigu tau patinka, tai gali graužti save dėl to, kad išdrįsai.

Mano filosofija labai paprasta: svarbiausia žinok ko esi vertas, žinok ko nori. Tuomet paprašyk truputėli daugiau. Jeigu tas žmogus, kurio prašai, turi – duos. Jeigu jis protingas ir nori tau padėti, bet turi nevisai tiksliai tai ko tau reikia, pasiūlys tai ką gali duoti. Ir jau čia tau pačiam spręsti: tinka imk mažiau, netinka padėkok ir ieškok kito, kuris gali tau padėti. Svarbiausia išdrįsti.

Papildymas Šitą istorija ruošiausi publikuoti trečiadieni, bet atsitiko įdomus dalykas.

Kaip jau minėjau buvau Infobalte ir už tai dėkingas Elektronika.lt. Kaip tai atsitiko? Kai tik sužinojau, kada vyks Infobaltas iškarto parašiau laišką ir paprašiau kvietimo. Gavau atsakymą, kad kvietimų jie neturi ir nelabai tikėjausi jų gauti. Tačiau dieną prieš parodą gavau dar vieną laišką, kuris pranešė džiugią naujieną, jie man duoda kvietimą. Dabar daug kas sako, jog gailisi, kad buvo Infobalte, o aš ne. Man įėjimas nieko nekainavo, o išeidamas aš turėjau daugiau nei ateidamas. Ar dar ko nors trūksta? Tikrai ne!

Aš padariau tik vieną dalyką – paprašiau.

Brukštelk žinutę