Ateitis, kurios mes bijome
As tai kaip tycia, pries koki menesi penktadienio vakara ejau nusikales is darbo namo (nusprendziau pareiti peskom, kad galva prapustu) ir sumasciau, kad reikia pabandyti eiti uzsimerkus :) Tikslas - 50 zingsniu tiesiu ir placiu saligatviu. Tai pirma karta atsimerkiau po 10 zingsniu. Antra karta - po 20. Trecia karta, kad ir kaip stengiausi atrodo, kad akys pacios atsimerke, nesugebejau ju sulaikyti, na bet galiausiai praejau 55 zingnius :) Apie pojucius sunku ir papasakoti - reikia isbandyti patiems. Atorodo labai paprasta - uzsimerki ir eini tiesiai, bet viskas pasikeicia po pirmu 3-5 zingsniu...
Man teko patirti vieną nuostabesnių ėjimų užsimerkus, kai tave veda už rankos artimas žmogus. Tai nebuvo lygus platus kelias su toli nutolusiais medžiais. Ne, tai buvo reali gatvė, pilna mašinų, tai buvo šaligatvis, su statmenais kraštais, tai buvo gatvė išrausta ekskavatoriaus bei judriu mašinų srautu. Nepaisant to, aš pasiklioviau tuo žmogumi, kuris mane vedė. Jausmas buvo išties stebuklingas. Net prisimenu, kaip ciniškai tvirtinau, kad čia turi būti kliūtis, nors jos ten nebuvo. Tikriausiai taip yra ir gyvenime: einame užmerktomis akimis į ateitį: vieni skuba, kiti - trypčioja vietoje, treti pasikliauja patikimu vedliu. :) išbandykit kada, išties geras jausmas.
Visi šie įrašai mane nuteikia optimistiškai. Ne, neišgąsdinsi. Nes man kartais baisu vaikščiot tuo pačiu keliu visiškai blaiviom plačiai atmerktom akim, nes kartais norisi užsimerkti, suktis vietoj kol apsvaigs galva ir pasukti nežinia kur. Vis tiek labiausiai bijom, jog ateities nebus,o ne kokia ji bus..
kas manes laukia ritoj
Tai čia naturali selekcija - durniai užsimuša patys... :D
patiko
Būna baisu ištikrų, kai užsimerkęs vaikštai.