Knyga. Dan Abnett - Inkvizitorius: ateivių kryžius
Abnett yra rašytojas su labiausiai sujaukta bibliografija, turbūt tik pats autorius galėtų pasakyti kaip šita knyga įsipaišo kitų knygų atžvilgiu. Tuo pačiu reiktų pagirti vertėją už fantaziją, kadangi knygos originalus pavadinimas yra „Xenos“. Beje, tas žodis nei karto visoje istorijoje nebuvo paminėtas, o jeigu ir buvo, tai kaip nors labai gudriai išverstas.
Knyga paliko dviprasmį įspūdį. Iš vienos pusės, tuoj pat įtraukia į nesibaigiantį veiksmo sūkurį, o tiksliau reiktų sakyti – skerdynes. Tai viena iš tų knygų kur žuvusiųjų skaičius gerokai viršija knygoje panaudotų žodžių skaičių. Tačiau kita vertus, kai reikia papasakoti jums apie ką knyga, tai pagalvoji... kad knygoje taip praktiškai nieko ir neatsitiko.
Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, pagrindinio veikėjo inkvizitoriaus Gregoro Eizenhorno akimis, todėl pasakojimas kartais praturtinamas filosofiniais inkvizitoriaus pamąstymais bei sapnuotais košmarais. Šis autorius labai nemyli savo veikėjo, todėl jis nuolatos kankinamas, supjaustomas smulkiausiomis dalimis, tuomet kelis mėnesius gydomas ir vėl viskas iš naujo.
Reiktų pagirti autorių už įdomų ir gana detaliai aprašytą pasaulį, nors nuo to jame gyventi labiau nesinori. Taip pat reiktų pastebėti, jog pasaulis gana prieštaringas. Nors veiksmas vyksta beribėje galaktikoje, nuolatos keliaujama kosminiais laivais ir naudojamasi naujausiomis technologijomis, tačiau kovojama prieš Chaosą, kurio kitaip nei juodąja magija nepavadinsi. Beje, pagrindiniai kovos su Chaosu ginklai yra šautuvai ir kardai, tiesa, energetiniai (turbūt kažkas panašaus kaip pas džedajus). Apskritai ta inkvizitorių kova su erezija vietomis atrodo tokia idiotiška ir pritemta...
Knygą galima palyginti su rąstu. Rąstas neturi šaknų, šakų, drevių, gumbų. Taip ir šita istorija neturi nei pakilimų, nei nusileidimų, jokios įtampos, jokios kulminacijos, jokių staigmenų. Kol skaitai, tai norisi vis daugiau to paties veiksmo, bet kai pabaigi, tuomet kyla toks nemalonus jausmas: čia viskas? Visa istorija, tai bėgimas nuo vieno taško prie kito. Būtų vienu daugiau ar mažiau niekas nuo to labai nepasikeistų. Jau trečiame skyriuje Eizenhornas nužudo recidyvistą Eikloną ir tuomet puola medžioti jo viršininką, o po to viršininko viršininką, o po to... Turbūt nebus didelis spoileris, jeigu pasakysiu, kad epiloge pagrindinis veikėjas guli prie jūros ir galvoja: „kai tik pasveiksiu, eisiu medžioti paskutinio blogiuko viršininką“...
Mano vertinimas:
– įdomus pasaulis, daug veiksmo.