Kulto ekonomika
Išgirdus žodį kultas dažnai galvojama apie grupę žmonių atliekančių keistus dievų garbinimo ritualus. Tačiau toks žodžio supratimas būtų gerokai per siauras. Ar, kai žmonės norėdami įsigyti naujausius Apple produktus, laukia po dvidešimt keturias valandas šalia parduotuvės nėra kultas?
O kaip dėl Lietuvos Ryto ir Žalgirio fanų, kurie prieš varžybas apsikeičia žodžiais, o kartais ir fiziniais objektais (patikrindami Niutono dėsnius)?
Galbūt esate girdėję terminą „žinių ekonomika“? Pagrindinė idėja yra ta, kad tas, kuris daugiau žino, yra vertingesnis. Būtent šita idėja yra pagrįsta mūsų švietimo sistema, tačiau, kai kiekvieno kišenėje yra internetas, varžytis žiniomis yra beprasmiška.
Galbūt esate girdėję terminą „dalinimosi ekonomika“? Jis labai madingas dabar. Dalinimosi ekonomika – tai laukiniai vakarai, tai yra toks naujas dalykas, kad valdžia dar nespėjo jo sureguliuoti ir įvesti keistų mokesčių bei draudimų. Pagrindinė idėja, kad jeigu važiuoji į darbą, gali kartu pavežti ir savo kaimyną, taip sumažinamas automobilių skaičius kelyje bei išmetamų dujų kiekis – visi laimi.
Tačiau aš manau, kad ateitis priklauso kulto ekonomikai ir to ženklus jau galime pastebėti dabar.
Kaip pavyzdį panagrinėkime pokyčius muzikos industrijoje.
Pirmiausiai buvo plokštelės, vėliau kasetės, o dar vėliau kompaktiniai diskai. Norėdamas klausyti muzikos pirkdavai fizinį daiktą. Didelių muzikos fanų kambariai kažkuria prasme primindavo biblioteką, nes visos lentynos būdavo nukrautos kompaktinių diskų dėžutėmis (ar kokia kita forma). Žmogaus galimybės turėti didžiulę muzikinę kolekciją buvo ribotos tiek fizine, tiek pinigine prasme.
Antrasis etapas prasidėjo tuomet, kai buvo sukurtas mp3 formatas ir atsirado iTunes. Šiuo atveju žmonės pirkdavo elektroninį daiktą, o didėjant kietojo disko vietai muzikos kolekcija galėjo užimti vis mažesnę procentinę disko dalį, taigi, teoriškai galėjai turėti milžinišką muzikos kolekciją, ką buvo sunku padaryti anksčiau.
Trečiasis etapas prasidėjo su internetinėmis radijomis tokiomis kaip Spotify. Šiuo atveju moki pinigus ir nieko negauni: nei fizinio, nei elektroninio daikto. Tuomet kyla klausimas: kodėl turėtum mokėti? Atsakymas – kulto ekonomika.
Kiek anksčiau pasakojau apie teiginį, kurį suformulavo Kevin Kelly: kiekvienas menininkas gali išgyventi turėdamas tūkstantį tikrų fanų. Praeityje kalbėjome apie individualius menininkus, ateityje kalbėsime apie korporacijas. Idėja labai paprasta: jeigu tau patinka ką daro kompanija, jeigu tau patinka jų klientų aptarnavimas, jeigu tau patinka jų vertybės, tai kodėl neturėtum paremti tos kompanijos nedidele pinigų suma?
Tokie dalykai vyksta ne tik su muzika. Pavyzdžiui knygose įvyko lygiai tokie patys etapai. Pirmiausia buvo fiziniai produktai, vėliau atsirado skaitmeniniai. Nors Amazon šiuo metu yra didžiausias pardavėjas tiek fizinių, tiek elektroninių produktų, tačiau rinkoje yra ir mažesni žaidėjai pavyzdžiui scribd, kurie atlieka mokamos bibliotekos funkciją: už tam tikrą mėnesinį mokestį gali skaityti neribotą kiekį knygų. Kai kurioms leidyklos scribd yra vienas iš didžiausių pajamų šaltinių.
Kulto ekonomika – tai kai žmonės balsuoja su savo pinigais, nebūtinai turi būti tik teigiamas dalykas. Pavyzdžiui prieš porą metų Amerikoje visi žmonės, kurie protestuoja prieš gėjų vestuves buvo paraginti vieną konkrečią dieną (ta prasme rugpjūčio pirmą) pirkti Chick-fil-A sumuštinius. Prie šių greito maisto restoranų nusidriekė milžiniškos eilės, o daugelis įstaigų savo produkciją išpardavė iki pietų, pajamos buvo maždaug 30% didesnės nei paprastai tą savaitės dieną.
Dar viena tendencija, kuri nurodo, jog artėja kulto ekonomika, tai kaip keičiasi marketingo terminai. Anksčiau visi kalbėjo apie svetainės seo optimizaciją, dabar visi kalba apie „turinio marketingą“.
Ką daryti? Kurti savo kultą t. y. bendruomenę aplink savo verslą.
Pirmiausia reikia suprasti, jog su klientais bendrauti gali ne tik viešųjų ryšių skyrius, bet kiekvienas darbuotojas. Tam reikia, kad kiekvienas darbuotojas didžiuotųsi savo darboviete. Lietuvoje su sovietiniu mąstymu šis dalykas gali būti problematiškas.
Antras dalykas, reikia, kad įmonės vertybės būtų ne atsitiktinių žodžių kratinys, kurį parašė brangiai apmokamas konsultantas, o tikros ir savo veikloje demonstruojamos. Kad žmonės galėtų susitapatinti ir vien dėl to rinktis produktą. Arba eiti pas konkurentus, jeigu toms vertybėms nepritaria. Čia kaip mano anksčiau pasakotas Chick-fil-A pavyzdys. Kompanijos įkūrėjas stipriai pasisakė prieš gėjų teises. Gėjų atstovai jį pasmerkė, bet didžioji tautos dalis palaikė.
Visi savaime suprantama galvoja apie tai, kad produktas privalo būti tobulas, bet tai ne tiesa. Jeigu žmonės laiku ir draugiškai bendrauja su klientais, klaidos atleidžiamos.
Ar visos kompanijos turi tapti kultais? Ne. Kai kurios kaip pavyzdžiui elektros kompanija gali būti nedraugiškos ir tu nieko dėl negalėsi padaryti, tik nuolankiai susimokėti arba būsi atjungtas nuo tinklo. Ten kur pasirinkimas nėra didelis, užtenka būti tik truputi geresniu už konkurentą. Tačiau visas naujojo amžiaus verslas bus kultas.