Nesikeik blat!
O ar nesusimastot kartais, kad zmogus nesikeiks noredamas prisitaikyti prie visuomenes, kuri sako, kad keiktis negrazu. Taigi nesikeikdamas jis priims dar viena visuomenes apribojima, kuriu mes turime ir taip per akis. Zinoma galima sakyti, kad tuomet tas, kuris keikiasi nori pasirodyti kietu, nes nori issisokti is visuomenes... As esu uz tai, kad kiekvienas pats pasigalvotu ar jis nori keiktis ar ne, ar jam to reikia ar ne, ar jam grazus tie zodziai ar ne. As asmeniskai tik kartais panaudoju ta angliska zodi is F raides, bet siaip man patys keiksmazodziai visai negrazus ir nenoriu jais tersti savo kalbos. O be to esu labai ramus zmogus ir emociju keiksmazodziais isreiksti man tikrai nereikia :)
Kai mintys švarios, tai ir keiksmų nėra. Kitu atveju būna visko. Pradedant naminiais gyvūnėliais ir baigiant fizinės jėgos bei ginklo panaudojimu. Kaip jautriai reaguojama ir kokiu būdu reaguojama į aplinką, kiek žmogus save kontroliuoja, priklauso nuo konkretaus asmens. Visgi gyvename ne idilėje, būna visko. Pyktis yra žmogiškas dalykas, tik reikšti jį reikėtų gal labiau civilizuotai.
Civilizuotai reikšti pyktį? :) Vaikiškas heroinas? Bealkoholinis spiritas? :)
Na, tam, kas nevaldo rankų, kojų ir liežuvio, mėgsta vesterno apraiškas gatvėse ir "Klyksmo" apraiškas namuose, nelabai galima ką pasakyti apie civilizuotus, subtilius ir dažnai gerokai efektyvesnius pykčio reiškimo būdus. Tam reikia pasitikėjimo savim, tvirtumo, savikontrolės ir proto. Sunkiai randamas derinys, bet visgi siektinas, mano nuomone. Paleisti gerklę, pradėti keiktis trim kalbom, kam nors vožtelti ir ką nors sudaužyti daug proto nereikia.
O keiksmai skirti "paįvairinti" kalbą, "paryškinti" pasakojimą, reikšti nepasitenkinimui bei džiaugsmui, kaip skyrybos ženklus žymintys žodeliai ar tiesiog skirti tam, kad eilėmis mintys lietųsi, tiktai parodo asmens kultūros suvokimą.