Pasaulis be tavęs
Kas atsitiktų jeigu tu nebūtum gimęs? Pasaulis būtų kitoks. Ar kas nors pastebėtų? O kaip gi? Juk aš padariau, tą ir aną...
Teisingas atsakymas: pasaulis būtų lygiai toks pats ir niekas nepastebėtų, kad tavęs nėra. Kodėl?
Turbūt pirmoji mintis atėjusi į galvą: kokia gyvenimo prasmė, jeigu niekas nepastebėtų, jog manęs nėra? Geras klausimas. Geram klausimui reikia gero atsakymo, o aš jo neturiu.
Papasakosiu visai kitą dalyką – kodėl niekas nepastebėtų, kad jūsų nėra. Nes jūsų vietą būtų užėmęs kas nors Kitas – kita Onutė, kitas Antanukas. Taigi pirmiausiai, kad jūsų trūksta nepastebėtų tėvai – jie turėtų savo vaiką, gimusį lygiai tą pačią dieną, pavadintą lygiai tokiu pačiu vardu, auklėtų jį lygiai taip pat kaip jus, leistų į tą pačią mokyklą kaip jus. Jūsų taip pat nepasigestų jūsų draugai, nes jie turėtų savo draugą – kitą Onutę, kitą Antanuką. Ar man tęsti?
Pabadykite įsivaizduoti tokį pasaulį. Pasaulį be jūsų, bet su jumis. Pasaulį, kuriame kažkas užėmė jūsų vietą... Bet to juk būti negali! Juk esu aš! Aš! Aš...
O kas esi tu?
O jeigu pasaulis būtų be manęs, ir mano vietą būtų užėmęs Kitas ar būtų šis puslapis? Širdis rėkia – ne, bet protas tyliai kužda – taip. Dabar jūs skaitote šį tekstą, o jeigu tai nebūtumėt jūs, tai būtų Kitas, ar jis irgi skaitytų šį tekstą?
Ir vis tik pasaulis, be manęs, tai ne tas pats pasaulis, kažko vis dėl to trūksta. Ko? O juk tą trūkumą matyčiau tik aš, stebėdamas pasaulį ir suvokdamas, jog tai turėjau būti aš. Niekas kitas to nesuprastų. Trūktų manęs, bet kaip man apibrėžti save?
Gimimo data, zodiako ženklu, vardu, pravarde, tėvų vardais ? Bet juk Kitas tai gautų vos tik užėmęs mano vietą.
Ar aš galiu save apibrėžti kūnu? Ūgiu, svoriu, akių spalva, plaukų spalva, nosies smailumu, antakių išlenkimu, apgamų skaičiumi? Bet juk Kitas turėtų irgi viską tą patį.
O gal tuomet aš galiu save apibrėžti charakterio savybėmis? Drąsus, kalbus, gudrus, mąstantis logiškai... Čia kyla klausimas: kiek tavo charakteris priklauso nuo auklėjimo? Sakyčiau, kad daug. Jeigu vaikystėje tau viską draudė, tai be abejonės užaugęs nebūsi drąsus - visuomet lauksi leidimo. Jeigu vaikystėje tau visuomet liepė užsičiaupti, tai ar būsi kalbus?
Galbūt aš galiu pabrėžti save pasiekimais? Diplomu su pagyrimu? Darbu su didele alga? O ar pasiekimai nepriklauso nuo charakterio?
Aš žinau, kad jeigu Kitas užimtų mano vietą, tai nebūčiau aš. Aš ne toks! O koks aš? Mes mėgstame sakyti, jog visi žmonės yra individualybės, tai kas tuomet yra tas individualumas, kas mus atskiria nuo kitų žmonių?
Paliksiu jums viltį. Jeigu tėvai augina kelis vaikus, tai jie visuomet būna labai skirtingi. Jie pasirenka skirtingas profesijas, jų pasiekimai skiriasi, net jų gyvenimo trukmė skiriasi. Kodėl? O juk tėvai buvo tie patys? Ar todėl, kad tėvai auklėdami pirmą vaiką daug klydo, auklėdami antrą jau nekartojo tų pačių klaidų, o trečią išauklėjo idealiai? Jeigu tai tiesa, tai kodėl aš tuo netikiu?
Galbūt yra kažkas ko mes nepaveldime, ko mes neišmokstame, ko neįmanoma išauklėti. Kažkas kas mus skiria nuo Kitų, ką mes atsinešame su savimi ateidami į šį pasaulį?
Ir turiu dar vieną klausimą sau: iš kur tas noras viskuo abejoti ir maištauti? Ar tik ne iš kito pasaulio?