Vieta lenkimui - už kito posūkio

Aš nežinau kiek tarp jūsų yra F-1 fanų, bet jeigu toks esate, tai greičiausiai žiūrėjote Vengrijos GP ir žinote Raikkoneno komentarą apie lenktines. O visiems kitiems pateiksiu lenktyninio žodžius: Lenktynės buvo gana nuobodžios, tiesiog važiavau paskui Hamiltoną ir laukiau kol kas nors atsitiks. Nieko nenutiko, todėl finišavau antras.

Ar dažnai gyvenime laukiate kol kas nors atsitiks? Jeigu plaukiate pasroviui tai ko jūs tikitės? Ar nebūtų laikas pasiieškoti vietos lenkimui? O kam lenkti, jeigu esi antras, vis tiek gausi šiokį tokį prizą ir dar galėsi užlipti ant podiumo... Deja, antra vieta tai ne pergalė, niekas po metų neatsimins, kad Raikkonenas užėmė antrą vietą, o nugalėtojus visi atsimena ilgam.

Ar tikėjotės, jog dabar pasakysiu, kad lenkti reikia? Ne, nepasakysiu. Yra dviejų tipų žmonės tie kurie turi ambicijų ir imasi jas realizuoti ir visi kiti. Jeigu jūs turite ambicijų, tai nebūkite visi kiti, imkitės veiksmų, vieta lenkimui užkito posūkio, pasirenkite pergalei. Tačiau nesakau, kad tai turi daryti visi, kažkas turi būti antras. Pasaulis tuo nuostabus, kad ne visi žmonės turi ambicijų, kad yra žmonės, kuriems patinka būti išnaudojamiems. Jiems paprasčiausiai niekas nepasakė, kad gali būti kitaip ir gerai, nesakykit. Kas būtų jeigu žmonės nenorėtų dirbti autobusų vairuotojais, statybininkais, sandėlininkais, kasininkėmis? Kas būtų jeigu visi norėtų dirbti vadovais? Pasaulis sugriūtų. Kaip sako sena liaudės patarlė: visokių yra visokių reikia.

Kažkas bandė, paskaičiuoti statistika kiek žmonių tampa milijonieriais laimėję dideles pinigų sumas įvairiuose žaidimuose, taigi tas skaičius yra po kablelio... Jis netgi nesiekia 1%! Turbūt daugelis yra girdėję istorijas, ką žmonės laimėję milijonus veikė: nusigėrė negyvai; nusipirko mašiną, sudaužė, nusipirko kitą, vėl sudaužė... Manau nereikia nei pasakoti daugiau tokių istorijų, nei detalizuoti mano paminėtų, visi puikiai žino jas. Raikkonenas nesugebėjo surasti galimybės lenkimui, nors jis nevienerius metus treniruojasi ir tam ruošiasi, kaip gi paprastas žmogelis gali suprasti, jog galimybė pasibeldė į jo duris, jeigu jis ją mato pirmą kartą, tuo labiau, kad jinai stengiasi nieko neišsiskirti iš kitų aplinkos dalykų? Todėl jis ir yra tik paprastas žmogelis. Jūs esate nepaprasti. O gal aš klystu?

Buvau kavinėje ir girdėjau kaip viena padavėja skundėsi, jog jai vis tenka dirbti savaitgaliais, jokio poilsio. Jeigu tau nepatinka darbas, mesk jį, susirasi kitą. Tai ne problema, gali būti padavėja, picų kepėja, kasininke, gali klijuoti užrašus ant marškinėlių T-idėjos parduotuvėje (jeigu skaitai, linkėjimai). Atrodo prieičiau prie padavėjos ir pasakyčiau, jeigu nenori - nedirbk, dabar tiek daug galimybių, jog gali dirbti kas tau patinka, bet to aš nepadarysiu. Kodėl? Jeigu jinai mes darbą, kas tuomet mane aptarnaus?

Iš pradžių gyvename dėl tėvų, mokomės, kad gautume gerus pažymius, stengiamės būti geri vaikai, vėliau mus išmeta iš namų ir reikia išgyventi, po to staiga kažkaip reikia gyventi dėl vaikų, kad jie patektų į gerą mokyklą, įstotų į gerą universitetą, tuomet vaikai iškeliauja ir žiūrėk į tavo duris pasibeldžia pensija. Ne koks gyvenimo planas, jame ryškiai trūksta gyvenimo sau, gyvenimo savo malonumui. Tikiuosi niekas iš mano skaitytoju nesivadovauja tokiu planu.

Kiekvienas iš mūsų gali gyventi taip kaip jam patinka ir dirbti tai ką jis mėgsta, nevisi turi būti lyderiais, svarbu kad visi sugebėtų pasiekti savo laimę. Jeigu jos neradote, nenustokite ieškoti, kita vertus nesakykite kitam kaip tai padaryti. Tu – ne aš. Galbūt kam nors patinka būti statybininku, galbūt kam nors patinka gauti arbatpinigius, aš to greičiausia nesuprasiu... Tai jūsų kelias.

Kažkada aš labai norėjau eiti prieš srovę ir pasakiau: visokių yra, bet ne visokių reikia. Ir man patiko šis posakis. Ar kam nors reikalingi žudikai maniakai? Ar kam nors reikalingi vagys?

Tas posakis man tikrai patinka, jis man primena dar vieną dalyką: nesitaikykite su pasauliu, leiskit pasauliui prisitaikyti prie jūsų.

Brukštelk žinutę