Knyga. Dan Abnett - Inkvizitorius: eretikų kryžius

Tai trečioji knyga apie inkvizitoriaus Gregoro Eizenhorno nuotykius, beje, knygos originalus pavadinimas yra „Hereticus“. Veiksmas vyksta praėjus 50 metų nuo antros knygos.

Išlaikant geriausias Abnett tradicijas vėl negaliu papasakoti apie ką knyga. Žinot ir mane tai stebina, kaip žmogaus rašančio knygas apie nieką, kažkas net tik išleidžia, bet dar ir išverčia mažiausiai į vieną kalbą. Na, gal aš per daug griežtas, iš tiesų visi įvykiai knygoje yra susiję, tuo kad jie vyksta vieni paskui kitus. Įsivaizduokite, jog paimate vienus metus žmogaus gyvenimo ir skaitote. Kai kurių žmonių mini biografijos tikrai būtų labai įdomios, tačiau 99% būtų žiauriai nuobodžios. Sakyti, kad inkvizitorius patenka į tą vieną procentą, kažkaip nesinori.

Jeigu jau reikia kažką papasakoti apie knygą... Inkvizitorius Eizenhornas ir toliau kovoja su Chaosu, tačiau priešingai nei ankstesnėse dalyse jis nebėra puritonas, bet tampa radikalu ir kovai su Chaosu pasitelkia Chaosą. O naujų priešininkų autorius nesugalvoja, sutiksite tuos pačius senuosius blogiukus, kurie sugebėjo nebūti nužudyti anksčiau.

Knyga skaitosi sunkiai, nebėra to draivo, kuris vežė pirmoje knygoje. Nors žmonės ir toliau žūsta anoniminiais šimtais tūkstančių, tačiau daugelis smūgių aplenkia inkvizitorių, o jo bendražygiai už tai šį kartą krenta kaip lapai rudenį. Rašytojas labai nevykusiai ir visiškai ne į temą bando įpinti meilės istoriją į pasakojimą, nu bet kam čia jos reikia?

Žinot, kas labiausiai trikdo? Žmonės čia gyvena tūkstantį metų. Aš suprantu, kad vis tik galaktikose daug planetų, bet vis tiek kyla klausimas: o kaip su gimstamumu ir populiacijos pertekliu? Kaip jiems nenusibosta gyventi taip ilgai? Ir iš viso, ar tokiu atveju pirmus šimtą metų žmonės, neturėtų būti laikomi nepilnamečiais?

Paprastai knygos pabaigoje tikimės, jog gėris nugalės blogį, netokiose klasikinėse knygose, blogis nugalį gėrį. Tuo tarpu šitos knygos pabaiga, tai kaip šlapiu skuduru per snukį. Taip ir lieki nesupratęs iš kur atsirado tas skuduras ir kodėl jis buvo šlapias?

Vietoj epilogo rašytojas prideda knygoje minėtų žmonių biografijas, kuo mažiau kartų minėtas žmogus, tuo jo biografija storesnė ir atvirkščiai... Kas per... pypt?

Ir galiausiai reikia pagirti Eridaną, kad knygos paskutiniame puslapyje atspausdino abiejų ankstesnių dalių viršelius. Aišku, ten neparašyta, jog čia trilogija, bet protingesnis žmogus tą pats sugebės suvokti, kai/jei tik atras minėtą puslapį

Mano vertinimas:

– blogiau nei pirma, bet ne tokia nuobodi kaip antra.

Brukštelk žinutę