Knyga. Jack Williamson - Demonų mėnulis

Maždaug prieš tūkstantį metų patekėjus raudonam Mėnuliui žmonės susikovė su demonais ir juos nugalėjo. Legenda teigia, kad demonai sugrįš, kai vėl patekės raudonas Mėnulis, o kol jis nepatekėjo gyvenimas teka normaliu ritmu.

Knygoje yra dvi veiksmo linijos. Pirmoji pasakojama iš berniuko Zorno Varo pozicijos. Istorija prasideda, kai berniukui būna maždaug penki metai ir baigiasi, kai jam būna maždaug dvidešimt. Varas yra lyg ir kunigaikščio titulas. Zorno tėvas turėjo pilį, bet buvo nuverstas savo brolio ir dabar gyvena tremtyje nedideliame ūkyje, kur užsiima puodu gamyba, tam kad galėtų prasimaitinti.

Antroji linija pasakoja apie nesantuokinį primarcho (irgi kažkoks aukštesnio valdovo titulas) vaiką vargu Argotas, kurį užauginti apsiėmė magai tikintys demonais iš raudonojo Mėnulio ir laukiantys jų grįžimo. Ši linija pasakojama iš trečio asmens pozicijos.

Abi linijos lyg ir turėtų eiti sinchroniškai lygiagrečiai, bet gaunasi, kad vos ne du skirtingi pasauliai. Vieną jau puolą demonai, kitame vis dar vyksta diskusijos ar demonai apskritai pasirodys.

Galbūt aš skaičiau knygą neatidžiai, tačiau knygoje daug tokių keistų momentų: vienoje pastraipoje veikėjai sau žygiuoja pievute, kitoje jau kaunasi su vilkolakiais. Taip sėdi ir galvoji iš kur po velnių tie vilkolakiai dabar čia atsirado?

Tiek apie knygą jums žinoti užteks, dabar juodas spoileris.

Vienu momentu pagalvojau, kad ši knyga panaši į Talismano broliją, bet vis dėl to ne. Šitoje knygoje nėra herojaus, kaip sakant, ne kiekvienas spuoguotas paauglys gali būti Haris Poteris.

Veikėjų knygoje daug, o herojaus nei vieno.

Jeigu reiktų su kuo nors palyginti šitą knygą... Įsivaizduokite, kad padarėte popierinį laivelį ir paleidote jį į upelį. Ta prasme visi knygos veikėjai, tiesiog plaukia pasroviui, jie neturi tikslų, nedaro žygdarbių, neturi ambicijų. Maždaug: nu atėjau į smuklę, tai gal išgersiu bokalą alaus, ups alus buvo užnuodytas, atsidūriau ligoninėje.

Pats Zornas toks mižnius, kad kito tokio turbūt nesutiksite per visą PFAF seriją.

Turbūt jums kaip ir man iškils klausimas, kodėl šita knyga yra SF, o ne F? Pirmieji du šimtai puslapių yra klasikinė fentazi: žmonės skraido vienragiais, kovoja su vilkolakiais, drakonais, iki pilnos laimės trūksta tik elfų. Pasiekus du šimtąjį puslapį, knyga staiga virsta steampunku, o prieš paskutiniame puslapyje pagrindiniai knygos veikėjai randa kosminį laivą. Maždaug atskrido terminatorius nusišiko ir išskrido, todėl knyga yra SF.

Skaitant knygą susidarė nuomonė, kad knygos autorius siekė nukopijuoti Korumo ciklą, tiek pasakojimo stiliumi, tiek pasauliu, deja, žiauriai nesėkmingai.

Mano vertinimas:

- norėtųsi autoriui pasakyti: geras bandymas, dabar susirink savo šmutkes ir mink perrašyti knygą iš naujo.

Brukštelk žinutę