Aš einu namo
Šventinis laikotarpis puiki proga apmąstyti apie įvairius dalykus. Spėkit apie ką aš galvojau. O gi apie pradedančiųjų rašytojų klaidas. Mano ankstesnis tekstas buvo apie idėjų generavimą. Šį kartą apie… rašymą… Žinau, kad pavadinimas skamba keistai, bet tuoj pat suprasite, kad jis turi prasmę.
Įsivaizduokite situaciją: jūs praleidote dieną su draugu (ar draugais), patyrėte (ne) vieną nuotykį, dabar atsisveikiname ir einate namo. Ar jūsų gyvenimas sustoja? Aišku, kad ne. Jūs esate pagrindinis savo istorijos veikėjas, jūsų gyvenimas niekada nesustoja.
Gerai, dabar vėl įsivaizduokime tą pačią situaciją tik užduokime kitą klausimą. Jūsų draugas atsisveikina ir eina namo, ar jūsų draugo gyvenimas sustoja? Jūsų draugas nėra jūsų istorijos pagrindinis veikėjas, todėl galite sakyti, kad jo gyvenimas sustoja. Ar tikrai? Aišku, kad ne. Jeigu sutiksite savo draugą po kelių dienų, jis greičiausiai galės papasakoti ką įdomaus nuveikė per tą laiką, o gal net ir nuotraukų parodys. Jo gyvenimas nesustojo dėl to, kad jame nebuvo jūsų.
Gerai, dabar pakalbėkime apie rašymą, bet pradėkime nuo skaitymo. Jeigu paimsite bet kurią net ir pačią geriausią knygą į rankas jūs ją skaitysite iš skaitytojo, ne iš rašytojo perspektyvos. Ką aš tuo noriu pasakyti? Jūs greičiausiai matysite vieną arba kelias siužeto linijas, bet ne visų veikėjų gyvenimo istorijas. Kodėl? Visų pirma, būtų neįdomu. Antra, būtų per daug chaotiška ir neįmanoma atsekti, nes retai kada knygose būna vos keli personažai (čia ta prasme įskaitant visus antra- ir trečia- eilius veikėjus).
Paimkime kaip pavyzdį Murder she wrote. Mes, kaip žiūrovai, dažniausiai sekame tetulės Fletcher perspektyvą. Tačiau tai nereiškia, jog nieko daugiau nevyksta. Kartais žudikas paspendžia tetulei spąstus, o tai reiškia, jog jis seka Fletcher veiksmus, net jeigu to ekrane mums niekas nerodė.
Paimkime kaip pavyzdį Midsomer Murders. Vidutiniškai per vieną seriją būna įvykdytos trys žmogžudytės, tačiau tyrimas jau prasideda iš karto po pirmos. Ką tai reiškia? O gi tai, kad žudikas šalina atsitiktinius liudininkus, o galbūt vykdo savo iš anksto sugalvotą planą. Taip, mes dažniausiai nematome visų žudiko veiksmų, planavimo, sekimo, stebėjimo, mes matome tik viso to pasekmes – lavoną, tačiau nereiškia, jog to nėra.
Žinau, kalbu apie rašymą, bet kaip pavydžius naudoju filmus. Paimti ir pažiūrėti vieną seriją bet kurio serialo (jeigu kiltų noras) jums truktų apie valandą laiko, tuo tarpu, jeigu kaip pavyzdį imčiau knygą, tai ją perskaityti jums užtruktų bent jau pora dienų (jeigu kiltų noras).
Taigi, tarkim jūs norite parašyti paprastą trilerį, šaudo – gaudo. Iš apibrėžimo akivaizdu, jog kova turi vykti tarp dviejų asmenų arba dviejų grupių. Parašykite visus vienos grupės (ar asmens) veiksmus, tuomet parašykite kitos grupės (ar asmens) veiksmus. Pasižymėkite, kur jie susikerta. Nuspręskite iš kurios grupės (ar asmens) perspektyvos rašysite. Nuspręskite nuo kurio momento rašysite ir pirmyn!
Čia svarbus momentas, kad planas ir istorijos pradžia neturi sutapti. Abi grupės gali būti padarę visą krūvą veiksmų iki istorijos pradžios. Vėl gi kaip pavyzdys – žmogžudystė. Detektyvai dažniausiai prasideda, kai tyrėjas, inspektorius atvyksta į nusikaltimo vietą. Bet nusikaltėlis jau atliko daugybę veiksmų iki to momento, kai istorija, kurią mes stebime, prasidėjo.
Gerai, paimkime dar vieną pavyzdį. Tarkim jūs norite parašyti romantinę dramą. Pasirinkite vyrą, pasirinkite moterį (aš kalbu apie klasikinę romantiką, modernioje galite pasirinkti ir du vyrus), pasirinkite trečią asmenį ar grupę. Ką? Kokią dar trečią asmenį? Matote, jeigu vyras sutinka moterį ir jie laimingi, tai nėra dramos, tuomet istorija skamba taip: senai, senai… jie ilgai ir laimingai gyveno. Kad istorija nebūtų tokia reikia trečio personažo, kuris trukdytų įsimylėjėliams. Teoriškai trečiasis nebūtinai turi būti žmogus, gali būti gamta, šuo… Tačiau jūs esate pradedantysis, lengviausia rašyti, kai visi priešininkai yra žmonės.
Žodžiu, šiuo atveju jūs turite susirašyti žingsnius net ne dviejų, o bent trijų žmonių, susižymėti kur ir kada jie susikerta. Tiesa, romantinės istorijos dažniausiai prasideda prieš arba iš karto nuo momento: jis sutiko ją…
Apibendrinant noriu pasakyti, kad realiame gyvenime žmonių, kurių nematote gyvenimas nesustoja. Tas pats turėtų liesti ir visus jūsų pagrindinius bei antraeilius personažus. Jums nebūtina (bet primygtinai rekomenduotina) užsirašyti ką kiekvienas personažas veikė, tačiau jūs turite žinoti. Kai žinosite, jūsų istorijos bus geresnės.