Didelės baimės akys
Šiandien norėčiau pakalbėti apie baimes. Kadangi esu prikišęs nagus prie įvairiausių dalykų, tai kalbėsiu apie vieną baimės sritį, kurią bendrąja prasme galima įvardinti kaip – viešumas ir jos atspindžius įvairiausiose vietose įvairiosiomis formomis.
Dabar jau tiksliai neįvardinsiu datos, bet maždaug prieš du metus aš ir dar keletas pamišusių kolegų nusprendėm dalyvauti viename vaidinimo konkurse. Sąžiningai sakant, nugalėti šansų mes neturėjom, nes konkurso metu susitikom visi kartu tik trečią kartą... Ir geriausią ką galėjome pasiekti, tai nebūti paskutiniai, bet mums nepavyko.
Tačiau šis pasakojimas ne apie tai, šis pasakojimas apie baimes.
Likus maždaug valandai iki oficialaus renginio pradžios visos komandos gavo laiko pasirepetuoti savo vaidinimą ant scenos. Tą repeticiją stebėjo tik režisierius ir vienas kitas konkurentų komandos narys (iš principo konkurentai buvo per daug užsiėmę repeticijomis, makiažu ir panašiais dalykais). Kas norėtų atspėti, ko aš labiausiai bijojau lipdamas į sceną repetuoti?
Aš labiausiai bijojau, kad konkurentai pamatę mūsų repeticiją pavogs idėją. Jums juokinga? Aš suprantu, kaip tai absurdiškai skamba dabar, bet tuomet kažkodėl man visa tai neatrodė juokinga. Keista patirtis...
Ar jums teko ruošti pristatymo skaidres? Jeigu mokotės universitete greičiausiai teko ir ne kartą. Tai yra mėgstamiausia dėstytojų atsiskaitymo forma: nereikia vesti paskaitos ir dar gali parašyti (blogą) pažymį studentui.
Aš turėjau grupiokę, kuri paniškai bijodavo daryti tokius pristatymus. Ir ypač įsiminė vienas epizodas, kai jau buvau patyręs studentas. Paaiškinimas: patyrę studentai eina į paskaitas tik jeigu yra moksliukai arba neturi ką veikti. Žodžiu, jų niekada nebūna daug.
Kai grupiokei reikėjo atsikaityti, mūsų buvo apie dešimt iš keturiasdešimties. Ir beveik visi tokie patys moksliukai kaip jinai pati, taigi, lyg ir turėtų būti pripratusi matyti tuos pačius snukučius, bet pasirodo ne...
Grupiokė perskaitė savo pranešimą ir nelaukdama, kada dėstytojas užduos jai klausimus iš karto atsisėdo, jinai buvo išbalusi ir išprakaitavusi. Logiškai mąstant ko čia bijoti? Žiūrovų nedaug, mes juk nekritikuosim, nes mums patiems gi reiks daryti pristatymus. Ar jinai bijojo, kad dėstytojas užduos tokį klausimą, į kurį nežinos atsakymo?
Kūdikis gimsta neturėdamas jokių baimių, tai kada atsiranda viešo kalbėjimo baimė? Ar kartais mūsų švietimo sistema neprisideda prie tos baimės stiprinimo? Kam iš jūsų buvo malonu eiti mokykloje prie lentos?
Kai pradėjau rašyti šį ir kitus tinklaraščius vienos IT firmos darbuotojai išsijuosę rašinėjo įžeidžiančius komentarus. Ir tai nėra kritika, tai yra blogiau. Galbūt dabar laikai pasikeitė (tikiuosi į gerą pusę), bet anuomet reikėjo turėti labai storą odą, norit nemesti tai ko pradėjai. Ir tiesa pasakius, ne vienas žmogus neatlaikęs kritikos viską ištrynė ir nustojo rašyti.
Aišku, rašyti blevyzgas, kaip tai darau aš čia, yra vienas dalykas, o jūs bandėte suskaičiuoti, kiek lietuvių programuotojų rašo savo tiklaraščiuose apie programavimą ir dalinasi kodo pavyzdžiais? Manau užtektų pirštų skaičiuoti visiems.
Kodėl? Priežasčių yra daug, viena iš jų ir tikrai nemažiausia – kritikos baimė. Aš nemoku, aš nežinau, o kas jeigu aš apsikvailinsiu? O kas jeigu kas nors protingesnis už mane parašys komentarą ir bus teisus? Nieko! Gyvenimas tęsęsi.
Jeigu jūs nepradėsite dalintis savo kodu dabar, tai kokia tikimybė, kad tą darysit po metų, kai būsit labiau patyręs? Jeigu ne šiandien tai kada? Manau, kad niekada.
Kadangi buvau prikišęs nagus ir prie verslumo skatinimo renginių, tai galiu pasakyti, jog pati didžiausia baimė tokiuose vietose – idėjos vagystė. Esu apsilankęs ne viename seminare, dalyvavau ne vienoje diskusijoje, teko bendrauti gal su tūkstančiu skirtingų žmonių ir buvo sugalvotas tik vienas idėjos vagystės atvejis! Tūkstantis žmonių sugebėjo sugalvoti tik vieną realų idėjos vagystės atvejį, tačiau vis tiek tai didžiausia baimė verslumo skatinimo renginiuose...
Pasakysiu taip: jeigu žmogus turi gerų idėjų, tai jų turi daug. Jeigu žmogus turi vienintelę idėją ir bijo, kad jinai nebūtų pavogta, tuomet ta idėja yra nieko verta.
Taigi, turim keturis epizodus, pabandykim apibendrinti. Neskaitant to, jog daugelis žmonių bijo kalbėti viešai, su tuo yra dar daugybė susijusių baimių.
Idėjos vagystė turbūt viena iš absurdiškiausių baimių. Aš nesakau, kad turite savo idėją eiti ir pasakoti visiems iš eilės. Bet jeigu jūsų pažystamas yra tos srities specialistas, tai jo patarimai jums gali tik padėti.
Idėjos apskritai negalima pavogti. Kodėl? Todėl, kad du žmonės tą patį dalyką įsivaizduoja skirtingai. Jeigu pasakau: gėlė apie ką jūs pagalvojate? Aš auginu apelsinmedį, žinau, kad tai ne gėlė, bet išaugo iš kauliuko vazone...
Kitas dalykas yra autoriteto baimė. Galbūt nevisiškai teisingai pavadinau. Tai kai bijai, jog žinai per mažai ir negali dalintis savo žiniomis. Niekas negali žinoti visko. Jeigu nesidalinsi, tai negalėsi užpildyti savo spragų žiniomis.
Ar matėte karalių nuogą? Aš nesiūlau žiūrėti pornografijos, tikrai ne. Bendraukite su profesionalais. Iš toli jie atrodo kaip burtininkai, jų kostiumai blizga, tačiau kai pabendrauji iš arti, supranti, jog jie tik eiliniai žmonės, jie nežino daugybės dalykų ir tik jų įvaizdis yra kietas bei visažinis.
Ir dar apsijuokimo faktorius. Vienintelis žmogus, kuris atsimena, jog mano pristatymas prieš metus nepavyko yra aš. Shit happens... But life goes on.
Paskutinis dalykas, čia nekalbėjau apie nesėkmės baimę, bet apie tai artimiausiu metu.