Gyvenimo prasmė - būti gyvam
Žinau, kad įrašo pavadinimas skamba gana absurdiškai, bet leiskit man viską paaiškinti. Ir jūs suprasite.
Ši mintis trenkė į galvą man gana netikėtai, visiškai atsitiktinai, kai perskaičiau tokį sakinį: Įsivaizduokite save mirties patale. Kiek jums metų? Kokius epizodus iš savo gyvenimo prisimenate? Apie kokius žmones galvojate?
Jeigu ankstesnę užduoti atliks nors vienas žmogus skaitantis šį straipsnį, aš busiu laimingas. Kodėl? Jeigu jūs esate toks žmogus kaip aš, tai be straipsnio, kurį skaitote, esate atsidaręs dar 20 puslapių, o šalia jų įkyriai mirksi trys pokalbių programos langai.
Prieš maždaug du metus parašiau: Gyvenimo prasmė - prasmės nebuvimas?, po metų pradėjau galvoti, jog rašydamas tą įrašą buvau nevisai teisus. Tuomet mano mintys susidėstė į kitą variantą: Gyvenimo prasmė - religija. Religija gerai, nes pašalina žmogui būtinybę mąstyti. Viskas bus taip kaip pasakė Dievas (žiūrėti Biblijoje). Bet jeigu jūs skaitote šį straipsnį, ar religija nors kiek svarbi jūsų gyvenime?
Kadangi nebuvau mirties patale, tai tikrai nežinau ką galvosiu tuo momentu... Ir vis tik manau, jog nekursiu didingų ateities planų. Nes kaip sakė vienas embrionas kitam: iš ten dar niekas negrįžo.
Kažkodėl manau, jog galvosiu apie praeitį, apie tuos momentus kai buvau LABAI gyvas.
Kas verčia jaustis jūs gyvais? Pagalvokit, pasidalinkit savo įspūdžiais.
Dėl bendro sutarimo aš jums pasiūlysiu keletą versijų:
1) Jūs po darbo išsidrėbėte priešais teliką ir žiūrite kokį nors kvailą serialą.
2) Jūs žaidžiate krepšinį. Iki varžybų pabaigos liko 5 minutės. Jūsų komanda laimi 2 taškais. Kamuolys jūsų rankose.
3) Jūs keliaujate po muziejus/pilis su gidu, kuris aiškina istorinius vietovės aspektus bei svarbą.
4) Jūs sėdite sportiniame automobilyje. Greitkelyje. Spaudžiate gazą iki dugno.
Kuris iš mano pasiūlytų variantų verčia jus jaustis labiausiai gyvu? Žmonės skirtingi, todėl nieko nuostabaus, jeigu rinksis skirtingus variantus. Tačiau aš esu tikras, jog niekas nesirinks pirmo varianto. Kodėl? Ten nėra aktyvaus veiksmo. Žmogus gali būti bailys, bet ne šaldytuvas, negali visą laiką pasyviai stovėti kampe. Jeigu kada nors netyčia sutiksit žmogų, kuris didžiąją laiko dalį skiria žiūrėti filmams (mano siaubui, aš tokį vieną pažįstu), paklauskit ką jis atsimena. Jeigu paklausit jo apie praėjusią savaitę, tai greičiausiai jis papasakos serialą, kurį žiūrėjo, tačiau jeigu jūs paklausite apie pati įdomiausią/keisčiausią/įsimintiniausią jo gyvenimo įvykį, tai tikrai nebus nei teliko žiūrėjimas, nei prie sėdėjimas prie kompo, tai bus veiksmas.
Man veiksmas būtų su dviračiu nulėkti nuo kalno žemyn, nestabdant. Kam nors kitam reiktų iššokti su parašiutu arba užtektų nukasti užsnigtą takelį. Žmonės gali būti skirtingi, tačiau viską galima užrašyti į formules ir lygtis su kintamaisiais.
Gyvenimo prasmė yra veiksmas. Net klaidų darymas yra veiksmas. Stovėjimas nieko neduoda. Žinote, kas būna, jeigu ežere stovi vanduo? Jis užanka ir virsta pelke.
Pamąstykite apie savo praeitį. Kokius momentus prisimenate? Klaidų pasitaiko pas visus, negalvokite apie jas. Kokius malonius momentus prisimenate? Aš jums pasakysiu kokius - tuos, kurie privertė jūsų širdį plakti smarkiau. Ir ne, tam tikrai nebūtinas adrenalinas. Geriausias atsiminimas gali būti ir sėdėjimas prie laužo, jeigu šalia buvo TAS žmogus.
Anksčiau aš rašiau, jog gyvenimo prasmė - būti reikalingu, tačiau iš tiesų, tai tik stimulas, dirgiklis, priežastis atlikti veiksmą. Ir čia darosi gana keblu, nes būti reikalingu, kaip ir išorinis dirgiklis, tačiau jausmas, jog esi reikalingas, jau yra vidinė būsena.
Visa šita filosofija labai graži, tačiau kyla klausimas: kodėl žmonės atlieka veiksmą? Kokios jų paskatos? Ir dar svarbesnis klausimas: ar visi žmonės atlieką veiksmą? Deja, į šitą klausimą, atsakymą žinome visi - NE. Ir greičiausiai jūs pažįstate bent vieną žmogų, kuris "nejuda".
O ką daryti jeigu nesijauti reikalingas? Jeigu nėra noro niekam?
Aš aukščiau minėjau formules, tikrai ne veltui. Inercijos (pirmasis Niutono) dėsnis teigia: jei kūno nepaveikia išorinės jėgos (arba jų poveikiai atsveria vienas kitą, t. y. kompensuojasi), tai kūnas išlaiko turėtą greitį (arba rimtį, jei greičio neturėjo).
Remiantis inercijos dėsniu, jeigu žmogus nieko nenori ar jis gali atlikti kokį nors veiksmą? Ne, ramybės (mirties) būsena išliks toks kol nepasikeis sąlygos. Tačiau kokia tikimybė, kad žmogų, kuriam nėra noro ką nors atlikti, paveiks išorinės jėgos? Truputi didesnė, nei kad į Žemę nukris asteroidas, bet gerokai mažesnė už skaičių filmų pastatytų apie tokį įvykį. Karališkieji pingvinai bičiuliaujasi su pingvinais, o ne su baltosiomis meškomis. Vištos bičiuliaujasi su vištomis, o ne su sliekais. Tai gi, jeigu žmogus yra sustojęs gyvenime, greičiausiai sustojusi ir visa jo aplinka. Tuomet nebus kam jo išjudinti, nebent visiškai atsitiktinai, bet mes juk stebuklais netikim?
Yra ir dar vienas dėsnis, kuris mus domina. Energijos tvermės dėsnis: visas energijos kiekis izoliuotoje fizikinėje sistemoje išlieka pastovus, tačiau energijos formos gali kisti. Žmogus įdomi sistema. Nesulaukęs išorinio postūmio, jis gali pakeisti savo vidinę energiją, kuri priverstų jį veikti. Čia mes prieiname prie pagrindinio klausimo šiandien: kodėl vieni žmonės sugeba judėti gyvenime, o kiti stovi? Kas turi atsitikti žmogaus viduje, kad jis be jokio išorinio postūmio pabustų iš sąstingio? Kokia tokio žmogaus motyvacija? O gal vis dėl to tai neįmanoma?