Knyga. Glen Cook - Juodoji gvardija
Teko daug girdėti apie legendinę Juodąją gvardiją, todėl labai nekantravau perskaityti, kai knyga atsidūrė mano rankose ir sužinoti ar nebereikalo šis kūrinys yra taip giriamas.
Atvirai kalbat, tai beveik tobulas kūrinys. Ir mane neramina tik vienas klausimas: tai yra pirmoji iš 12 Juodosios gvardijos ciklo dalių, ar autorius sugebėjo išlaikyti tą tobulumą kituose dalyse?
Tai turbūt žiauriausia istorija, kokią teko skaityti, jau pirmame skyriuje žūsta daugiau nei 100 žmonių. Bet tuo greičiausiai nereikia stebėtis, nes knyga yra apie karą. Tačiau nesupraskite manęs neteisingai, tai kad istorija yra žiauri visiškai nereiškia, jog kūrinys yra žiaurus, kaip tik priešingai jis lengvas ir maloniai nuteikiantis. Matot, autorius nesikoncentruoja ant žudynių, smurto, prievartavimų, padeginėjimų, o juos pamini tik tarp kitko, tarp detalių žaidimų kortomis, planavimo, romantiškų fantazijų ir dviejų burtininkų pasityčiojimo vienas iš kito aprašymų.
Kūrinys taip pat žavi ir savo paprastumu. Juodosios gvardijos vadas yra tiesiog Kapitonas, jo pavaduotojas yra tiesiog Leitenantas. Kitų veikėjų vardai yra Varnas, Tylenis, Vienaakis, Linksmuolis, Kietuolis. Vietovių pavadinimai yra Rožynas, Ašarų laiptai, Vėjuota šalis.
Istorija pasakojama pirmuoju asmeniniu iš Juodosios gvardijos metraštininko ir gydytojo Kranklio pozicijų. Labai linksma skaityti, kai Kranklys nekartą supykęs ant savo kolegų išvadina juos šunsnukiais.
Juodoji gvardija - tai rinktinė samdinių (badintų) armija, į kurią priimami visi norintys, čia niekas neklausia tavo praeities ar tavo vardo. Tapus nariu, gvardiją galima palikti tik dviem būdais mirti nuo senatvės arba žūti mūšio lauke.
Juodoji gvardija žuvus jų šeimininkui, nelabai turėdama iš ko rinktis parsisamdo Valdovei bandančiai apsaugoti Šiaurės (blogio) imperiją nuo maištininkų. Be to, kad nuolatos reikia kariauti su maištininkais, Juodoji gvardija dar yra įpainiojama į Valdovės pavaldinių intrigas bei mėginimus susidoroti vienas su kitu, todėl užtikrintos pergalės virsta pralaimėjimais verčiančiais atsitraukti, žūsta daug žmonių, o dažnai vadai miršta ne nuo priešininkų, bet nuo saviškių rankų.
Mano vertinimas:
– fantastiška, įdomu, originalu, nepakartoja...