Knyga. Gloria Kempton - Dialogue

Write Great Fiction yra serija knygų, skirtų padėti rašytojams. Aš jau anksčiau skaičiau vieną knygą iš šios serijos: James Scott Bell - Plot and struture. Prisipažinsiu, jog niekada negalvojau, kad galima parašyti visą knygą vien apie dialogus, taigi, pažiūrėkime ką galima rasti šioje knygoje.

Dialogai gali: atskleisti veikėjų motyvus, perteikti istorijos nuotaiką, sustiprinti istorijos konfliktą, pagreitinti veiksmą, perteikti temą, prisidėti prie aplinkos pristatymo.

Aš niekada negalvojau, kad dialogai gali būti skirtingų stilių. Jeigu jūs irgi niekada apie tai negirdėjote, tai reikėtų perskaityti trečią šios knygos skyrių arba keletą knygoje cituojamų pavyzdžių.

Dialogų stiliai: magiškas – dažniausiai naudojamas fantastikoje arba romantiniuose romanuose, kai kalba nėra panaši į tai ką vartojame kasdien (J.R.R. Tolkien – The lord of the rigs, Robert James Waller – Madison Country); paslaptingas – literatūrinė arba religinė kūryba, kai dialogas gali būti suprastas dviprasmiškai (Biblija, Chuck Palahniuk – Fight Club); apibūdinantis – literatūrinė, modernioji, istorinė, kai dialogas naudojamas aplinkai ar įvykiams perteikti (Barbara Kingsolver – Poisonwood Bible); miglotas – siaubo arba detektyviniuose kūriniuose, reikia pakelti įtampą ir laikyti skaitytoją tamsoje (Stephen King – The shining); sulaikęs kvapą – trileriai, kai reikia kelti įtampą ir perteikti veiksmą (Michael Crichton – Jurassic Park); provokuojantis – literatūrinė, modernioji, kai reikia perteikti kūrinio temą (Wally Lamb – She’s come undone, Harper Lee – Kill a Mockingbird); necenzūruotas – paauglių literatūroje, nes paaugliai bendrauja kitaip nei suaugę (Ann Brashares – The sisterhood of the traveling pants).

Vienas sakinys, iš knygos man labai patiko, deja, nežinau kaip geriausiai išversti jį į lietuvių kalbą: narrative tells, dialog shows.

Veikėjų sukūrimui autorė rekomenduoja naudoti metodiką vadinama Enneagram. Ją sudaro devynių tipų žmonės. Mano supratimu, pavadinimai ir apibūdinimai biški nesusiriša, bet pateiksiu taip kaip pristato knygos autorė. 1) Reformatorius – niekada nebijo rėžti tiesą į akis. 2) Davėjas – jam būtinai reikalinga meilė ir dėmesys, jis gali būti gundantis. 3) Pirmūnas – mėgsta, kai jo žodis būna paskutinis, moka bendrauti su visų tipų žmonėmis. 4) Menininkas – ne tik kūrybiškas bet ir emociškai nestabilus, jis gali juoktis ir tuoj pat pulti verkti. 5) Stebėtojas – mėgsta viską žinoti, jis yra lėtas, todėl dialogo pradžia gali būti sunki. 6) Klausinėtojas – visuomet nervinasi, yra nedrąsus ir skeptiškas. 7) Nuotykių ieškotojas – visuomet teigiamas ir linksmas. 8) Lyderis – siekia kovoti už tai kas mano, kad yra teisinga, jis yra agresivus, todėl dažnai gali atsidurti kalėjime. 9) Taikdarys – padarys viską, kad išvengtų konflikto, siekia nuraminti kitus ir dažnai pamiršta savo poreikius.

Dažniausios klaidos: dialoge veikėjų vardai naudojami per dažnai; netinkami būdvardžiai ar veiksmažodžiai pasirenkami apibūdinti veikėjo frazėms; dialogas neplaukia, o atrodo priverstinis; dialogas perteikia detales, kurias visi veikėjai ir taip turėtų žinoti; ilgi beprasmiai monologai; dialogas apie nieką.

Aš negaliu patikėti, kad žmonės, kurie nori būti rašytojais gali bijoti rašyti dialogus. Baimės rašyti dialogus įveikimui yra visas skyrius. Aš gal atrodysiu pasikėlęs, bet jeigu tu bijai rašyti, tai gal nebandyk būti rašytoju?

Knygoje taip pat yra skyrius apie anglų kalbos gramatiką. Šiaip jau skyrius, manyčiau, tikrai geras, bet aš bent jau artimiausiu metu tikrai nesiruošiu rašyti romanų anglų kalba.

Mano vertinimas:

– knyga susiskaitė visai smagiai, tačiau nesijaučiu, jog radau daug vertingų pamokų, vos vieną, kitą.

Brukštelk žinutę