Knyga. Grace Blakeley - Vulture Capitalism
Pasakysiu iš karto: nerekomenduoju šitos knygos. Knygos idėjos labai geros ir jas turėtų žinoti visi žmonės, bet rašymo stilius yra siaubingas ir paverčia skaitymą kančia.
Knygą sudaro trys dalys arba devyni skyriai.
Pirma dalis pasakoja kokios blogos yra didelės organizacijos. Iš principo kiekvieną skyrių sudaro organizacijos pavyzdys ir po to ilgas moralizavimas.
Pirmas skyrius pasakoja apie Boeing. Yra labai geras epizodas Last week tonight ir kalba apie tą patį, realiai galite pažiūrėti tą video ir neskaityti pirmo skyriaus.
Antras skyrius - Fordas. Esu skaitęs Fordo biografiją, jeigu ieškote blogiuko, kuris nebuvo valstybės vadovas, turbūt sunku rasti geresnį. Jeigu turite laiko, pasidomėkite, buvo „įdomus“ žmogus.
Trečias skyrius. Karantino metu visos valstybės sukūrė fondus padėti verslui, dažniausiai tie pinigai atiteko didelėms korporacijoms, kurios išmokėjo dividendus akcininkams ir atleido darbuotojus.
Antra dalis iš principo sako, kad valstybės yra blogis. Daugiausiai JAV ir Junginė Karalystė, bet prabėgom paminima ir keletas kitų. Priešingai ne pirmam ir antrame skyriuose, dabar imama daug kompanijų/situacijų ir moralizuojama po kiekvienos kompanijos istorijos pristatymo.
Ketvirtas skyrius prasideda Amazon istorija. Jinai dominuoja daugelyje rinkų, bet nėra laikoma monopolininku. Trys didelės kompanijos kontroliuoja 70% agrochemijos rinkos ir komercinių sėklų pardavimų. G4S - didžiausia apsaugos paslaugų kompanija - įsivėlė ne į vieną skandalą Anglijoje.
Penktas skyrius prasideda absurdiška WeWork istorija. BlackRock yra didžiausia investicijų valdymo kompanija pasaulyje. Rekomenduoju pasidomėti apie ją, labai įdomu.
Šeštas skyrius. ExxonMobil žinojo apie išmetamų dujų įtaką klimatui dar 1970 metais, bet kaip suprantate, nieko dėl to nedarė.
Septintas skyrius pasakoja apie JAV okupaciją Filipinuose. Kaip ir visos okupacijos, ši buvo žiauri ir daugybė vietinių mirė. Aš nežinojau, kad JAV buvo okupavusi Filipinus. JAV taip pat nuvertė Gvatemalos valdžią, aš šiek tiek apie tai užsiminiau savo tekste apie bananus. Ekvadoras padavė į teismą Texaco (kuri vėliau tapo Chevron) už gamtos teršimą ir laimėjo. Bet istorija čia tik prasideda. Chevron padavė į teismą Ekvadorą ir ne tik, ankstesnis sprendimas buvo panaikintas, bet dar priteista žala kompanijai už… kažką.
Trečia dalis yra skirta paprastiems žmonės, kurie bandė pakeisti dalykus į gerą. Kai kuriems pasisekė, kai kuriems ne.
Aštuntas skyrius. Pagrindinė istorija yra Lucas plan. Darbuotojai paruošė planą kaip išgelbėti kompaniją, bet tiek kompanijos, tiek Anglijos valdžia tam pasipriešino. Kita vertus, šitame skyriuje yra daug mažesnių istorijų, kurios susilaukė sėkmės.
Devintas skyrius. Pagrindinė istorija apie tai kaip Čilė bandė sukurti socialistinę valstybę. JAV negalėjo to leisti ir nuvertė valdžią.
Kaip galite matyti iš mano trumpų skyrių apibūdinimų, šitoje knygoje yra surinkta labai daug didelių kompanijų nuodėmių. Ypač nemalonu skaityti 7 skyrių. Sunku patikėti, kad tokie dalykai vyko ir, kad JAV išleido daug pinigų, tam kad sutrukdytų kitoms valstybėms gyventi taip kaip jos nori.
Pirma ir antra knygos dalis sako: viskas yra blogai. Tai ką daryti? Teoriškai atsakymas turėtų būti trečioje dalyje, bet aš realiai pasigedau praktiškų, pritaikomų dalykų. Taigi, knyga kaip ir įvardina problema, bet nepateikia sprendimo.
Baigęs skaityti knygą nusprendžiau papildomai pasidomėti pavyzdžiais, kuriuos knyga pateikia kaip sėkmę (aštuntas skyrius) ir pasijaučiau apgautas.
Marinaleda yra kaimas Ispanijoje. ~2,5 tūkstančio gyventojų. 1979 metais mero rinkimus laimėjo Juan Manuel Sánchez Gordillo ir jis nusprendė paversti kaimą į socialistinį rojų. Ką tai reiškia? Jis savo protestais atkovojo žemes iš turtuolių, kurie žemės nedirbo ir įkūrė kolūkį. Visi kaimo gyventojai dirba kolūkyje ir gauna tą patį uždarbį, kuris yra didesnis nei Ispanijos vidurkis. Kolūkio idėja nėra sukurti efektyviausią ūkį, o suteikti darbo visiems, todėl specialiai auginamos daržovės, kurias sunku automatizuoti, pavyzdžiui pomidorai, papirkos. Niekas nenurodinėja kaip greitai reikia dirbti, tiesiog jausdamas grupės spaudimą stengiesi nebūti paskutinis. Darbas trunka 8 valandas kiekvieną dieną su pusvalandžio pietų pertrauka.
Jeigu nori namo, jis tau kainuos 15 eurų per mėnesį, bet turėsi pasistatyti pats. Namo negalima parduoti, bet jį gali paveldėti vaikai. Yra kitų socialinių dalykų (baseinas, vaikų pietūs), kurie yra nemokami arba kainuoja labai pigiai.
Žmonės, kurie kritikuoja merą netenka darbo ir yra išvejami iš miesto. Konkurencijos mieste nėra. Atidaryti barą, nebus didelės problemos, bet jeigu nori įkurti įmonę, kuri konkuruotų su kolūkio įmone (pavyzdžiui spausti aliejų), tai leidimo negausi. Miesto žmonės susiskirstę į dvi stovyklas: tie, kurie dievina merą ir tie, kurie bijo išsakyti savo nuomonę viešai.
Ar tai jums panašu į rojų? Sunkus fizinis darbas man tikrai nėra rojus, bet galbūt tai jūsų svajonių vieta?
2023 metais Gordillo nusprendė, kad jau yra per senas vadovauti bendruomenei ir perdavė valdžią savo pavaduotojui. Sekantys mero rinkimai įvyks 2027 metais. Ir tai yra įdomiausia dalis: ar vietiniai norės pokyčių ar vis dėl to norės išlaikyti sistemą gyvavusią daugiau nei 30 metų?
Kitas sėkmės pavyzdys Porto Alegre – Brazilijos miestas turintis daugiau nei 1 milijoną gyventojų. 1989 metais Darbininkų partija laimėjo vietinius rinkimus ir jie įvedė naują tvarką - dalyvaujamasis biudžeto sudarymas (ang. Participatory budgeting). Ką tai reiškia? Paprasti žmonės gali nurodyti, kaip išleisti miesto biudžetą. Aišku, realybė šiek tiek sudėtingesnė. Kiekvienas rajonas sudaro norų sąrašą ir išrenka atstovą, kuris turi apginti jų norus. Rajonų atstovai sudaro biudžetą ir jį pateikia. Meras gali jį priimti arba atmesti.
Mieste, kuris turi daugiau nei 1 milijoną gyventojų, šitame procese aktyviai dalyvaudavo apie 50 tūkstančių žmonių. Toks miesto biudžeto sudarymas labai stipriai pagerino miesto situaciją ir ištraukė daugybė žmonių iš vargšų sluoksnio.
2004 metais Darbininkų partija pralaimėjo rinkimus ir nauja valdžia paliko procesą tik dėl vaizdo visiškai ignoruodama žmonių norus. Oficialiai procesas panaikintas 2017 dėl mažo dalyvių skaičiaus, bet kai valdžia tave ignoruoja, tai suprantama, kad žmonės nenori dalyvauti.
Nors Porto Alegre netaiko dalyvaujamojo biudžeto sudarymo, tai įkvėpė daug kitų, ne tik Brazilijos miestų išbandyti šitą idėją. Taigi, galbūt tai yra pusinė sėkmė.
Mano vertinimas:
– aš norėčiau, kad šitą knygą paimtų ir perrašytų mokslo populiarinimo autorius, kad jinai pasidarytų prieinama paprastiems žmonėms, be trijų aukštų frazių kaip iš fizikos vadovėlio.