Knyga. Arkady Martine - A memory called empire
Kai pamatau, kad knyga gavo prestižinę premija man dažnai kyla klausimas: o tai nieko geresnio tais metais buvo išleista?
Tai yra 480 puslapių knyga ir pirmus 80 nieko neatsitinka. Ne tai, kad vėliau būna daug veiksmo. Aš negaliu sakyti, kad visiškai nieko nevyksta, bet… Rimtai, nieko geriau nebuvo?
Tai apie ką knyga? Lsel stoties ambasadorius mirė įtartinomis aplinkybėmis. Naujai paskirta ambasadorė Mahit Dzmare keliauja į Teixcalaanli imperijos sostinę atstovauti stotį. Knyga labai gerai atpasakoja ambasadorius darbo subtilybes: susitikimai, laiškų rašymas, daugiau susitikimų, daugiau laiškų. Tai yra nuobodžiausia knyga, kurią skaičiaus šiais metais. Iki 280 puslapio buvo trys pasikėsinimai į ambasadorės gyvybę, kas gaunasi, vidutiniškai pasikėsinimas kas 100 puslapių, bet daugiau nieko neatsitiko. Nei ambasadorė, nei kiti veikėjai nieko nedaro dėl pasikėsinimų.
Pagrindinė veikėja nėra istorijos vairuotoja, bet keleivė. Daug dalykų vyksta aplink ją, bet jinai neturi jiems įtakos. Tie dalykai vyktų nepriklausomai nuo to ar pagrindinė veikėja egzistuotų ar ne.
Dabar nukrypkime nuo istorijos, į dalykus iš knygos, kurie man užkliuvo. Stoties gyventojai sulaukę tam tikro amžiaus ir gavę tam tikras pareigas gauna implantą. Implantas priklausė žmogui, kuris anksčiau dirbo tą patį darbą. Implantas įrašo žmogaus gyvenimą ir po mirties yra perduodamas kitam žmogui, kuris dirbs toje pačioje profesijoje. Kartais implantas būna net 14 kartų. Dėl to, kad būtų paprasčiau skaičiuoti, įsivaizduokite, kad žmonės gyvena 50 metų ir implantas yra 10 kartų, tai būtų 500 metų istorija. Įsivaizduokite, kad pirmo pasaulinio karo kareivis gauna implantą kareivio laimėjusio Žalgirio mūšį, ar jam būtų labai naudingos tos žinios? Net, jeigu mes galvojame, kad viduramžiais viskas vyko lėtai, vis tiek pokyčiai tarp kelių kartų vyko, ne taip greitai kaip dabar, bet vis tiek… Ar šitame pasaulyje laikas yra sustojęs? Jūs negyvenate, taip ilgai, bet parodykite technologiją, kuri nepasikeitė jūsų gyvenime.
Implantas turėjo būti paslaptis žinoma tik stoties gyventojams, bet paaiškėja, kad apie implantus nežino tik tie, kurie slėpėsi po pernykščiais lapais. Dabar kažkodėl tarp rašytojų madinga sukurti paslaptis, apie kurias niekas neturėtų žinoti ir tuomet jas atskleisti visiems.
Stoties gyventojai degina mirusius. Norint deginti reikia deguonies. Ar deguonis neturėtų būti prabanga stotyje?
Knygos gale yra net 12 puslapių terminų paaiškinimas. Kaip galite nuspėti knygą buvo labai sunku skaityti dėl išgalvotų, neištariamų žodžių reiškiančių pareigas ar panašius dalykus. Veikėjų vardai taip pat netradiciniai, kas taip pat pasunkina knygos skaitymą.
Ši knyga tik dar kartą patvirtina mano įsitikinimą, kad knygos storis atvirkščiai proporcingas jos kokybei. Murderbot knyga yra 3x plonesnė ir 100x geresnė.
Mano vertinimas:
– aš nesuprantu kodėl tokios knygos yra leidžiamos, kodėl jos yra skaitomos ir kaip jos laimi apdovanojimus.