Knyga. Harry Harrison - Mirties planeta dievų kelyje
Norit atspėti, kas man labiausiai nepatinka? Ogi, tas, jog Mirties planetos trilogija parašyta vienu stiliumi, o ketvirta ir penkta dalys visai kitu. Tokiu nuobodžiai žudančiu, lyg kas lėtai plėšytų popieriaus lapą. Pabandykite lėtai suplėšyti visą laikraštį suprasite apie ką aš kalbu.
Knyga prasideda absurdo pasaka, kaip vienas karalius prarado viską: žmoną, vaikus, savo karalystę. Pasirodo šita pasaka buvo įtraukta į Jasono dinAlto biografiją sudaryta daktaro Solvico. Dėl logiškai nepaaiškinamu priežasčių Jasonas užsimano patikrinti tos pasakos realybę. Tuomet paaiškėja, jog dinAlto tėvas nėra jo biologinis tėvas, o tik globėjas, tačiau jis yra biologinis Metos senelis.
dinAltas leidžiasi į kelionę ieškoti tikrųjų biologinių tėvų, o jam padeda visi Pyro planetos gyventojai, nes jie tiesiog neturi ką veikti.
Jau ankstesnėje knygoje galėjote susipažinti su nemirtingaisiais, šioje prie jų dar prisijungė adroidai-biorobotai bei portalai galintis akimirksniu perkelti iš vienos planetos į kitą.
Turbūt nebus didelis spoileris, jeigu pakartosiu vieno iš pagrindinių veikėjų dinAlto pasakytus žodžius, jog knygos siužetas pasiskolintas iš graikų mitologijos argonautų žygio ieškant aukso vilnos.
Mano vertinimas:
– šlamštas ir tiek.