Knyga. Karl Schroeder - Ventas
Ką jūs manote apie praktiką vieną istoriją išleisti per dvi knygas?
Žmonės, sukūrė protingas mašinas, kurios sukūrė kitas protingas mašinas ir t.t., kol galiausiai mašinos nepripažino žmonių savo šeimininkais. Vienos kaip 3340 tapo absoliučiai blogos ir nusprendė pavergti žmones. Kitos kaip Vėjai žmones ignoruodavo ir sunaikindavo tik tuos, kurie keldavo grėsmę jų egzistavimui.
Prieš maždaug du tūkstančius metų žmonės nerado tinkamos gyventi planetos, todėl nusprendė pritaikyti netinkamą. Jie sukūrė nanorobotus, kuriuos pavadino Vėjai ir išsiuntė į Ventą. Po tūkstančio metų ten nusiuntė kolonistus. Tačiau kažkas atsitiko ne taip.
Ventas labai keista planeta, žmonės gyvena maždaug viduramžių lygyje, pilyse. Tie, kurie tvirtina, jog gali kalbėtis su Vėjai, yra valdovai, o visi kiti besąlygiškai paklūstantys pavaldiniai. Žmonės negali turėti technikos, nes bet kokią sudėtingesnę techniką iš karto sunaikina Vėjai. Vėjai tarsi dievai ir kai kurie žmonės jiems meldžiasi bei aukoja aukas.
Tai toks tas sudėtingas pasaulis.
Armigeris yra 3340 atsiųstas agentas siekiantis užvaldyti Vėjus. Kalandrija Mei ir Akselis Čanas pasamdyti bet kokia kaina sustabdyti Armigerį. Džordanas Masonas mūrininko sūnus svajojantis užimti jo vietą ir tapti didžiu mūrininku, kartais regi Armigerio akimis.
Kaip matote pagrindinių veikėjų nėra daug, o todėl jie nuolatos įsivelia į vietinių kilmingųjų intrigas. Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmoji skirta Boro klanui. Antroji - karalienei Galai bei Japsijos valstybės likimui. Trečioji – Vėjų kilmei išaiškinti ir problemai išspręsti.
Knygoje nėra absoliutaus blogo kaip personažo. Ir nors autorius vienų personažų lūpomis kitus vadina blogais, tačiau jie nesielgia blogai. Mes esame įpratę, jog blogu vadinamas personažas, žudo, skriaudžia visus iš eilės, tiek gerus, tiek niekuo dėtus, tiek savus. Tuo tarpu šitoje knygoje blogu vadinami personažai net tik, kad nedaro nieko blogo, bet dar ir rūpinasi aplinkiniais. Apskritai, galima sakyti, jog visi veikėjai yra blogi vieni kitų atžvilgiu ir kovoja tarpusavyje, tačiau ta kova niekada nenukrypsta į kraštutinumus ar bereikalingą žiaurumą.
Mano vertinimas:
– knyga gerokai per stora, bet skaitosi labai smagiai.