Knyga. Sviatoslav Loginov - Amžinoji šviesa
Tai pirma mano skaityta knyga, kuri prasideda mirtimi. Ir kaip jūs manote apie ką jinai? Apie pomirtinį gyvenimą. Tai koks gi tas gyvenimas po mirties? Keistas, galbūt įdomus. Čia yra stebuklingi pinigai, kurie gali išpildyti visus tavo norus. Norite mokėti visas kalbas? Prašom. Norite būti jaunesnis, pakeisti išvaizdą ar net lytį? Prašom. Kol pinigų turi gali daryti ką nori.
Po mirties Ilja Iljičius Karovinas pabunda nuogas tik su pinigų kapšu kažkokioje pelkėje, kas keisčiausia, kad jis puikiai prisimena savo mirtį. Greitai jam būna paaiškinta, kad žmonės nihilyje gyvena, tol kol juos prisimena gyvieji, o tie pinigai, kuriuos jis turi yra nepaprasti pinigai, o gyvų žmonių prisiminimai apie jį.
Ką veikti žmogui pomirtines? Iš pradžių Ilja nusprendžia susitikti savo gimines ir draugus, bet kai paaiškėja, žmonės, kurie mirė prieš daug metų čia jau gyvena savo gyvenimą ir tai kas buvo realybėje negrįžta. Meilė nėra amžina. Neveltui jaunavedžiai duoda priesaiką: kol mirtis išskirs. Mirtis iš tiesų išskiria žmones.
Ši knyga iš tiesų verčia susimąstyti ir man net gi truputėli darosi nejauku: o kas jeigu knygoje pasakyta tiesa? O kas jeigu iš tiesu pomirtines žmonės gyvena dar kažkiek laiko, kol juos gyvieji prisimena? Ar dažnai prisimenate savo mirusius pažystamus? Kaip etiškiau būtų pasielgti: galvoti apie juos kuo dažniau, kad po mirties jie gyventų kuo geriau ir ilgiau, ar kaip tik priešingai, užmiršti iš karto ir niekuomet apie juos negalvoti, kad galėtų antrą kartą ramiai numirti?
Knygoje dar pridėtas apsakymas „Kvestas“, kuriame 7 žmonės bando per uždraustą žemę nukeliauti pas nežinomybę, kad galėtų paprašyti vieno noro ne sau ir ne visiems, ne visiems laikams.
Mano vertinimas:
– knyga nestandartinė ir įdomi, tačiau liūdna. Ar pasakojimai apie pomirtinį gyvenimą gali būti linksmi?