Laikai keičiasi

Žinodami kiek mano svetainei metų (šešiolika) jūs galite suprasti, kad aš nesu jaunuolis. Aš mačiau šiek tiek gyvenimo, bet turiu jus nuraminti - man dar toli iki pensijos. Žinot, aš pagalvojau, kad mano gyvenime pasikeitė daug dalykų ir šiandien norėčiau apie juos pakalbėti.

Laikrodis. Norėčiau pradėti šitą pasakojimą, nuo nutikimo, kuris mane paskatino susimąstyti šita tema. Kai turi darbą, paprastai naudoji žadintuvą. Galbūt yra žmogus, kuris gali atsikelti į darbą laiku be žadintuvo pagalbos. Aš nesu tas žmogus. Taigi, nusistačiau žadintuvą telefone kaip kiekvienas modernus žmogus ir… žadintuvas veikia, kiekvieną darbo dieną… Maždaug po mėnesio man stuktelėjo, kad man nereikia kiekvieną dieną nustatinėti žadintuvo. Ir tai yra pirmas pokytis apie kurį noriu pakalbėti.

Kažkada vaikystėje visi laikrodžiai būdavo prisukami. Jeigu neprisuki, laikrodis sustoja. Aš nežinau ar dar tokių laikrodžių galima įsigyti, turbūt galima. Vėliau laikrodžiai patobulėjo ir galėjai įsidėti batareikas. Tai buvo didžiulis progresas, nes nereikėdavo laikrodžio prisukti. Prisipažinsiu, kad neatsimenu kaip dažnai reikėjo prisukti laikrodį ar kartą per dieną, ar kartą per savaitę… Atsiradus batareikoms laikrodis galėjo tarnauti metus ar du iki kol reikės jam pakeisti batareikas.

Dabar mes pripratę prie elektroninių laikrodžių, tačiau seniau namuose visi laikrodžiai be išimties buvo analoginiai, ta prasme jie turėjo bent dvi rodykles: vieną - valandoms, kita – minutėms. Kai kurie dar turėjo rodyklę sekundėms, bet tikrai nevisi. Tačiau pakalbėkime apie patį įdomiausią dalyką. Kai kurie laikrodžiai turėjo dar vieną rodyklę – žadintuvui. Man tai visuomet buvo protu nesuvokiama: laiką rodo dvi rodyklės: valandinė ir minutinė, bet žadintuvui nustatyti yra tik viena rodyklė! Kaip tai gali veikti?! Bet tai veikė…

Prisisukai laikrodį, nusistatei žadintuvą, įsijungei žadintuvą, eini miegoti. Ryte žadintuvą išjungi. Bet vakare vėl privalai įsijungti žadintuvą arba kitaip jis tau nesuskambės. Ir tai atrodė normalus gyvenimo ritmas. Dabar, telefone nustatai žadintuvą kiekvienai dienai ir nieko nekeiti iki atostogų. Ankstesnis gyvenimo būdas atrodo toks keistas…

Telefonas. Jeigu jau užsiminiau apie telefoną, tai galime pratęsti tą mintį. Telefonas mano gyvenime pasikeitė du kartus. Mano vaikystėje telefonai buvo tik laidiniai. Vienas butas dažniausiai turėdavo vieną telefoną, kuris stovėdavo kur nors koridoriuje. Kai skambindavai, nežinodavai kas atsilieps: galbūt draugas, galbūt jo tėvai, o galbūt jo brolis/sesuo… Telefonas buvo beveik nekilnojamas turtas. Ta prasme, teoriškai telefono laidas galėjo būti bet kokio ilgio, todėl galėjai nusinešti į bet kurį kambarį. Realybėje laidas dažniausiai, kaip rodo mano patirtis, būdavo labai trumpas, todėl turėdavai visą pokalbį stovėti tame kampe kur telefonas pastatytas. Ir jeigu jums kyla klausimas, kodėl telefonas stovi koridoriuje, atsakymas – kad bet kuris šeimos narys galėtų atsiliepti.

Keistas dalykas su laidiniu telefonu buvo tai, kad visi žmonės turėjo užrašų knygutes, kuriose susirašydavo savo draugų, giminių, bendradarbių ir kitus svarbius telefono numerius. Jeigu neturėjai užrašų knygutės reiškė tik vieną – neturi draugų. Dabar žmonės ne tik, kad neturi užrašų knygučių telefonų numeriams, bet nemoka nei vieno telefono numerio mintinai, anksčiau, jeigu kažkam dažnai skambindavai, tai neišvengiamai mokėdavai to žmogaus numerį.

Kitas dalykas, kurio jau nebėra – telefonų būdelės. Gyvenime naudotis telefono būdele teko gal tik kartą ar du, bet jos buvo tokios pat dažnos kaip spaudos kioskai dabar.

Prisimenu, kažkada skaičiau fantastinę knygą, kur žmogus nusileido į planetą ir, kad praneštų savo draugams, jog grįžo, pasinaudojo telefonu būdelėje. Fantastai šitą dalyką tikrai pražioplino. Įdomu, ką galvos jaunimas, kuris nėra matęs telefono būdelės? Kad telefono būdelė yra koks nors fantastiškas ateities įrenginys?

Jeigu jau prakalbom apie telefono būdeles, tai… Seniau egzistavo toks daiktas kaip telefonų knygą, kurioje buvo surašyti visi miesto gyventojų telefonai. Jeigu aš gerai atsimenu, tas knygas kas du metus nemokamai dalino telekomas. Ar galite įsivaizduoti tokį dalyką? Visų pavardės ir telefono numeriai viešai prieinamoje knygoje ir niekas nesiskundė dėl privatumo pažeidimo?

Kaip jau minėjau, telefonas mano gyvenime pasikeitė du kartus. Pirmiausiai atsirado mobilus telefonas. Nokia užkariavo visus. Nokia turėjo vieną gerą žaidimą – gyvatėlę. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai studentai galėjo sėdėti paskaitoje ir žaisti tuo pačiu metu. Tiesa pasakius, mobilieji telefonai turėjo ir daugiau žaidimų, bet praktiškai visi buvo nesąmonė ir labai nepatogūs.

Mobilūs telefonai nėra tokia tolima praeitis, kad norėtųsi, ką nors daugiau apie juos pasakoti.

Na, o antras pasikeitimas buvo išmanūs telefonai, bet, kadangi, visi šiais laikais turi išmaniuosius, tai net neverta apie tai daugiau kalbėti.

Viešasis transportas. Mano vaikystėje autobusų stotelėse nebuvo pakabintų tvarkaraščių. Kaip žmonės žinodavo, kada ateiti į stotelę? Autobusų tvarkaraščiai maždaug kas pusę metų būdavo skelbiami laikraščiuose. Žmonės išsikirpdavo aktualius tvarkaraščius ir pasikabindavo juos prie durų. BET ir tai yra linksmoji dalis. Tvarkaraščiuose būdavo skelbiami tik galinių stotelių išvykimo laikai, taigi, žmonės turėdavo galvoje padaryti matematiką: aš gyvenu keturios stotelės nuo galo, vadinasi pas mane autobusas bus maždaug už 15min nuo to laiko kuris parašytas tvarkaraštyje. Sunku pagalvoti, kad žmonės taip darydavo, ane?

Dabar mes turime ne tik tvarkaraščius daugelyje stotelių, tačiau didžioji dalis taip pat turi švieslentes. Na, bet kam tos švieslentės, jeigu jūs galite realiu laiku matyti kur yra autobusas telefone?

Kitas dalykas, kuris pasikeitė yra komposteriai, talonai ir nuolatiniai. Seniau būdavo raudoni komposteriai liaudyje vadinami krokodilais. Į jį įkišdavai talonėlį ir jis išmušdavo tam tikrą (skirtingą) skylių skaičių talonėlyje. Šita logika turėjo vieną spragą, kurią gudriausi žmonės mėgindavo išnaudoti. Jeigu tą pačią dieną pasisekdavo pataikyti ant to paties autobuso, tuomet nereikėdavo mušti talonėlio, nes niekas negalėjo atskirti kada tu išsimušei talonėlį: iš ryto, per pietus ar vakare.

Beje, kitą dieną tokio dalyko nebuvo galima daryti, nes autobusai, kai važiuodavo į garažą, privalėdavo priduoti komposterius ir iš ryto gaudavo kitus. Taigi, tas pats autobusas, skirtingomis dienomis mušdavo skirtingą skylių kombinaciją.

Kita vertus, jeigu turėjai visą kolekciją talonėlių, tai galėjai mėnesį važinėti nemokamai. Sakau vieną mėnesį, nes kiekvieną mėnesį būdavo pristatomas vis naujas talonėlių ir nuolatinių dizainas. Taip buvo daroma siekiant kovoti su padirbinėjimu. Kai kurie talonėliai net gi turėjo vandens ženklus. Nesu tikras ar kas nors kada nors padirbinėjo talonėlius, atrodo kaip nepraktiškas verslas.

Kita vertus, kadangi, dizainas talonėlių ir nuolatinių buvo vis kitoks, tai galbūt kam nors kilo mintis juos kolekcionuoti? Tai būtų graži istorijos dalis. Istorijos, kuri greičiausiai niekam nerūpi.

Komposteriai irgi pasikeitė. Raudonus krokodilus pakeitė elektroniniai komposteriai. Elektroniniai komposteriai išmušdavo datą ir autobuso numerį ant talonėlio, todėl negalėjai su tuo pačiu talonėliu ilgai važinėtis, nes kontrolei iš karto kildavo įtarimas.

Na ir, aišku, naujausias pasikeitimas talonėliai programėlėje.

Pardavimo automatai. Mano vaikystėje buvo gazirofkės, dažniausiai netoli stotelių, bet tikrai ne prie kiekvienos. Tokie automatai leisdavo į stiklinę prisipilti paprasto arba gazuoto vandens. Beje, į stiklinę, ne į vienkartinį puodelį. Nemanau, kad mano vaikystėje kas nors žinojo tokį daiktą kaip „vienkartinis“ puodelis.

Atgavus nepriklausomybę gazirofkės išnyko ir kurį laiką Lietuvoje nebuvo jokių pardavimo automatų, bet kaip sakoma: gera vieta nebūna ilgai laisva. Dabar Lietuvoje dažniausiai pardavimo automatus galima pamatyti dviejų rūšių: vienuose galima įsigyti visokių užkandžių, kituose pasigaminti kavą. Japonijoje pardavimo automatuose galima įsigyti viską ką tik sugalvosite. Deja, Lietuva ne Japonija. Aš tikrai norėčiau pamatyti daugiau skirtingų pardavimo automatų. Kol kas esu matęs tik automatą, kuris pardavinėja kabliukus ir kitas smulkesnes žvejybos priemones. Nesu gyvenime matęs, kad kas nors naudotųsi tokiu pardavimo automatu, kita vertus aš niekada nestovėjau šalia jo visą dieną ir nestebėjau ką daro žmonės.

Parduotuvės. Dabar, kai einame į parduotuves, visur savitarna. Nori duonos, pasiimk pats. Nori dešros pasiimk pats. Tačiau taip buvo ne visuomet. Mano vaikystėje nebuvo savitarnos. Tai buvo labiau panašu į tai ką dabar galite pamatyti turguje. Tu kažko nori, pasakai, kad pardavėja paduotu. Ir parduotuvės nebuvo tokios didelės. Dažniausiai kokios dvi, tris pardavėjos buvo pasidalinusios kelis parduotuvės skyrius prekiaujančius skirtingomis prekėmis. Tiesa, tokios parduotuvės neišnyko visiškai, tačiau didžiuose miestuose jas surasti tikrai sunku.

Televizorius. Mano vaikystėje, įjungus televizorių reikėdavo penkias minutes palaukti, kad jis įšiltų ir tik tuomet pradėdavo rodyti. Savaime suprantama, jis buvo nespalvotas. Norint perjungti kanalą reikėdavo pasukti ratuką. Neatsimenu kiek kanalų buvo, ne daug, galbūt kokie trys. Atsimenu vaikystėje labai mėgau žiūrėti „Labanakt vaikučiams“. Kada ta laida eidavo? Šeštą vakaro? Penktą? Ar dabar yra nors viena programa vaikams tokiu laiku? Aišku, kad ne, nes tai geriausias laikas rodyti reklamas suaugusiems. Dabar vaikiškos programos yra rodomos rytais.

Vėliau atsirado spalvoti televizoriai. Jie vietoj ratuko turėjo mygtukus. Pirmasis televizorius mano namuose turėjo šešis mygtukus, vėliau televizorius patobulėjo iki devynių mygtukų. Norint nustatyti kokį kanalą rodyti ant kokio mygtuko, reikėjo mechaninį sraigtelį sukti tol kol surasdavai norimo kanalo dažnį.

Televizoriai ir kompiuterių monitoriai užimdavo daug vietos. Norint kokį didesnį televizorių perstatyti į kitą vietą, reikėdavo dviejų vyrų.

Tiesa, aš dar turėjau šilelį, tai buvo nešiojamas televizorius. Dydis kaip batų dėžė, nespalvotas. Ekranas 16cm, dabar galite įsigyti telefonus su tokio dydžio įstrižaine.

Aš taip pat turėjau vieną iš pirmų distancinių pultų. Tai buvo dviejų metrų laidas su mygtuku gale. Mygtukas galėdavo perjungti tik sekantį kanalą t. y. iš ketvirto perjungti ant penkto. Taigi, jeigu žiūrėdavai ketvirtą ir norėdavai pereiti ant trečio, reikėdavo prasukti visą ratą. Bet aišku, tai nebuvo problema, kadangi kanalų nebuvo daug.

Muzika. Mano tėvai turėjo didelę plokštelių kolekciją, Abba, Kernagis, kitų tikrai neprisiminsiu, bet buvo tiek rusiškų, tiek prancūziškų dainų. Vėliau atsirado kasetės, kurias pakeitė kompaktiniai diskai, o galiausiai mp3 grotuvai. Tačiau dabar viskam yra telefonas.

Kažkuriuo metu išpopuliarėjo ausinukai. Dabar ausinukais vadina belaides ausines. Anksčiau tai buvo kasečių grotuvas su ausinėmis. Aš irgi vieną turėjau. Labai patiko. Keisčiausia dalis būdavo, kad kai baterijos išsikraudavo, tai jis pradėdavo lėtai sukti kasetę, dėl ko muzika išsitęsdavo ir skambėdavo labai keistai. Ausinukui reikėdavo dviejų AA baterijų, bet jis nelaikydavo ilgai. Jeigu klausytum nesustodamas, tai gal kokias dvi paras. Aš, aišku, klausydavau porą valandų per dieną, tai laikydavo porą savaičių.

Mp3 grotuvai man irgi patiko, nes jie buvo mažyčiai, realiai neužėmė vietos kišenėje. Kiekvienas muzikos formato pasikeitimas davė vis geresnę kokybę. O kas nenori klausyti geresnės kokybės muzikos?

Tai toks mano minčių kratinys, o kokius pasikeitimus jūs matėte savo gyvenime?

PS. Dabar vairą galima pasukti su vienu pirštu, mano vaikystėje vairai neturėjo stiprintuvų, todėl pasukti vairą buvo tikro vyro darbas.

Photo by insung yoon on Unsplash

Brukštelk žinutę