Rapsai
Pirmą kartą rapsus pamačiau vaikystėje, tačiau jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, tai buvo hipnotizuojantis geltonas laukas. Rapsai tarsi neegzistavo Sovietų Sąjungoje, kas nėra visiškai tiesa, nes pirmieji bandymai auginti rapsus Lietuvoje buvo dar prieš antrą pasaulinį karą.
1993 metais Lietuvoje auginta vos 5,2 tūkstančiai hektarų rapsų, o 2010 m. jau 260 tūkstančių. hektarų.
Ar kada nors pagalvojote, kad rapsai yra giminingi kopūstams, garstyčioms, brokoliams ir ropėms?
Auginimas
Rapsai yra maždaug 30 centimetrų dydžio augalas žydintis geltonai ir subrandinantis juodas sėklas.
Yra dvi pagrindinės rapsų rūšis: žieminis ir vasarinis. Žieminis yra sėjamas liepos mėnesį ir žydi (kitų metų) gegužės mėnesį. Vasarinis siejamas balandžio mėnesį ir žydi liepos mėnesį. Dėl klimato situacijos Lietuvoje auginamas tik žieminis rapsas.
Rapsai yra vienas iš labiausiai pasaulyje paplitusių augalų, nes gali prisitaikyti prie įvairaus tipo dirvų. Vis tik geriausi tinkami yra priemolio dirvožemiai, sudaryti iš molio, dumblo ir smėlio. Pageidautinas pH yra nuo 5.5 iki 7, tačiau jis taip pat atlaiko tam tikrą šarmingumą, iki 8.3. Dėl gilių šaknų ir pluoštinių paviršinių šaknų sistemos, jis yra atsparus sausros laikotarpiams ir gerai atsigauna po sausros. Kita vertus rapsai netoleruoja potvynių.
Perspėjimas
Veterinarai primygtinai rekomenduoja nevedžioti šunų šalia rapsų laukų, nes rapsai yra vienas iš pavojingiausių augalų jūsų augintiniui. Jeigu jūsų šuo suvalgė rapsų augalą jam rekomenduojama tuoj pat išvalyti skrandį.
Tyrimai rodo, kad žmonės gyvenantys kaimuose šalia rapsų laukų žymiai dažniau turi astmą bei kitų kvėpavimo takų sutrikimų nei žmonės, kurių aplinkoje neauginami rapsai. Kvėpavimo takų problemos pasiekia piką būtent rapsų žydėjimo metu.
Neonikotinoidai
Europos Sąjunga uždraudė neonikotinoidų naudojamą, nes jie yra siejami su mažėjančių bičių kiekiu. Daugelis kitų pasaulio šalių vis dar naudoja neonikotinoidus rapsų laukams tręšti.
Neonikotinoidai naudojami apsaugoti rapsus nuo spragių. Vos sudygę rapsai yra labai gundantis maistas spragėms. Esant atitinkamoms sąlygoms spragės gali suvalgyti visą rapsų lauką per parą.
Neonikotinoidai yra insekticidų grupė gamina iš nikotino (taip, to nikotino, kuris yra cigaretėse). Chemikalais yra padengiamos rapsų sėklos prieš sodinimą. Augalams sudygus labai nedidelis kiekis nikotino patenka į lapus. Kai spragė paragauja tokio lapo, iškarto miršta.
Manoma, kad nikotinas taip pat patenka ir į žiedadulkes ko pasekoje bitė apsvaigsta. Arba kalbant vaizdžiai, bitė jaučiasi kaip studentas išėjęs iš naktinio klubo ketvirtą ryto po gero tūso. Priešingai nei bitė, studentas dažniausiai grįžta namo.
Tyrimais buvo pastebėta, kad ūkininkai šalia kurių laukų yra bičių aviliai gauna maždaug dvigubai didesnį derlių, nei tie šalia kurių avilių nėra. Ūkininkai statomi į tokią įdomią padėtį. Iš vienos pusės jie yra suinteresuoti apsaugoti savo derlių nuo kenkėjų, bet jų naudojamos priemonės gali kenkti bitėms. Iš kitos pusės bitės padidina derlių, tai rūpintis bitėms patiems ūkininkams yra naudinga.
Istorija
Rapsų kilmės vieta (šalis) nėra žinoma. Kai kurie mokslininkai mano, jog tai galėtų būti Viduržemio Europos regionas, kiti teigia, jog gali būti kelios atsiradimo šalys. Rapsų giminaičiai kaip pavyzdžiui garstyčios, kai kuriuose regionuose (Japonija, Kinija) buvo žinomi tūkstančius metų prieš mūsų erą. Pagrindinis rapsų augalas žinomas moksliniu pavadinimu Brassica napus yra palikuonis/hibridas kitų giminingų augalų: Brassica rapa ir Brassica oleracea. Brassica rapa kilmės vieta laikomi kalnai netoli Afganistano – Pakistano sienos. Brassica oleracea kilmės vieta laikomos salos Egėjo jūroje tarp Graikijos ir Turkijos.
Iki 1974 metų rapsų aliejus nebuvo tinkamas nei žmonėms vartotoji, nei gyvūnus šerti. Tam yra dvi priežastys. Pirmoji didelis erukų rūgšties kiekis. Priklausomai nuo rūšies rapsai gali turėti net iki 54% erukų rūgšties. Kanadiečių mokslininkai buvo pirmieji sukūrę rapsų veislę turinčią mažiau nei 2% erukų rūgšties.
Antroji priežastis - gliukozinolatai. Jie suteikia kartumo skonį, o didelis jų vartojimas gali sukelti skydliaukės problemų. Priklausomai nuo rapsų rūšies, augalai galėjo turėti net iki 130 mmol/kg gliukozinolatų. Kanadiečių mokslininkai buvo pirmieji sukūrę rapsų veislę turinčią mažiau nei 30 mmol/kg gliukozinolatų. Rapsai Europoje augo nuo neatmenamų laikų, tačiau tai yra vienas iš nuobodžiausių augalų, todėl nėra daug raštinių šaltinių išlikę, kuriuose minimi rapsai.
Manoma, kad romėnai užkariavimų metu atvežė rapsus į Angliją.
1396 metais kažkas pardavinėjo rapsų lauką Deurne, Nyderlandai. Tai pirmasis išlikęs rašytinis šaltinis apie rapsų naudojimą Nyderlanduose.
~1400 metai. Pragos muziejuje yra išlikęs manuskriptas, kuriame rekomenduoja naudoti rapsų aliejų aliejinėse lempose advento metu.
1538 metais Mikuláš Černobýl išleido tekstų rinkinį, kuriame pasakoja kaip prižiūrėti modernią fermą. Rinkinyje įtraukti tekstai apie rapsų auginimą.
1750 – 1850 metais rapsų alyva buvo spaudžiama Flandrijoje (dabar Belgija).
~1800 metais žvakės buvo pradėtos gaminti iš rapsų aliejaus. Ankščiau viena iš pagrindinių žvakių medžiagų buvo banginio riebalai, bet jie kainavo gerokai brangiau nei rapsų aliejus.
1878 metais rapsai yra pirmą kartą paminėti Japonijoje. Manoma, kad jie buvo pradėti auginti Fukuoka prefektūroje. Galimai keliais metais ankščiau rapsai pradėti auginti Ishikawa prefektūroje.
1889 – 1913 metais JAV žemės ūkio departamentas leido Ūkininkų biuletenį. 1893 metais pasirodęs Nr11 yra skirtas rapsų augalui. Teksto autorius teigia, jog Kanadoje pirmieji bandymai auginti rapsus prasidėjo 1888 metais ir JAV turėtų sekti savo kaimynės pavyzdžiu. Rapsai yra labai geras pašaras avims, tinka spausti aliejų bei kovoti su piktžolėmis.
1936 metais imigrantas iš Lenkijos Fred Solvoniuk Kanadoje pradėjo auginti rapsus, daugelis populiariosios spaudos straipsnių laiko tai rapsų istorijos pradžia Kanadoje.
1940 metais pradėta rapsų tyrimų programa Nacionalinės tyrimų tarybos aliejinių augalų laboratorijoje Saskatūne, Kanadoje. Iš pradžių darbas buvo lėtas ir sudėtingas, nes reikėjo kelių litrų aliejaus norint atlikti vieną analizę. Padėtis gerokai pagerėjo 1957 metais, kai laboratorija įsigijo dujų ir skysčių chromatografijos prietaisą. Naujos technologijos leido pritaikyti naujas darbo metodikas. Mokslininkai pradėjo naudoti „pusės sėklos“ metodą, kai analizei naudojama pusė sėklos, o kita pusė paliekama išauginti naujam derliui.
1960 metais laboratorijos mokslininkas Stefansson surado rapsų augalą, kuris turėjo tik 10% Eruko rūgšties (Omega-9). Mokslininkas Stefansson savo atradimu pasidalino su augalų selekcininku Downey, kuris savo ruoštu 1968 metais pristatė pirmą mažai eruko rūgšties turinčią rapsų veislę – Oro. Oro buvo ne tokia derlinga kaip kitos tuo metu populiarios rapsų rūšys ir tuo pačiu Oro sėklos buvo brangesnės nei konkurentų, todėl ši veislė nesulaukė didelio populiarumo.
Mokslininkai pastebėjo, kad rapsai sukelia skydliaukės problemas gyvūnams dėl didelio kiekio gliukozinolatas augale. 1967 metais mokslininkas iš Lenkijos Jan Krzymanski lankėsi Kanados laboratorijoje ir su savim turėjo rapsų sėklų, kuriose buvo mažas gliukozinolato kiekis. 1974 metais mokslininkas Stefansson pristatė naują rapsų veislę Tower, kuri turėjo mažą kiekį eruko rūgšties ir mažą kiekį gliukozinolato.
1978 metais buvo sukurtas naujas prekės ženklas „Canola“. Pavadinimas buvo sudarytas iš CANada Oil Low Acid. Pagal apibrėžimą Canola gali būti vadinami tik tie augalai, kurių eruko rūgšties kiekis yra ne didesnis nei 2% ir nedaugiau nei 30 mmol/kg gliukozinolatų.
Rapsai yra nedėkingas pavadinimas marketingistams angiakalbėse šalyse. Negana to, rapsų naudojimas maistui (dėl didelių kiekių gliukozinolato ir eruko rūgšties) buvo uždraustas JAV. Naujas pavadinimas leido apeiti draudimus bei priešiškus nusistatymus.
Canola Oil labai stipriai išpopuliarėjo Šiaurės Amerikoje, tačiau šis pavadinimas nepaplito už vieno žemyno ribos. Kai kurie žmonės gali užduoti klausimą: ar Canola Oil yra uždrausta Europoje? Ir atsakymas nėra vienareikšmiškas.
Šiuo metu Šiaurės Amerikoje dominuojanti Canola Oil yra genetiškai modifikuota (GMO), ES draudžia GMO rapsų auginimą narių teritorijose. Kita vertus ES leidžia auginti rapsus, kurie turi nedaugiau nei 5% eruko rūgšties, kas yra dvigubai daugiau nei Canola standarte. Pirmosios Canola sėklos buvo be GMO ir vis dar galima jų rasti, tačiau Europos augintojai sukūrė savo rapsų rūšis.
Anglija taip pat nenaudoja Canola Oil termino, jie dažniausiai rapsų aliejų reklamuoja/pristato kaip „Daržovių aliejų“.
Medus
Kai bitė surenka nektarą iš rapsų žiedų, jis sumaišomas su fermentais bitės burnoje. Grįžus į avilį bitė nektarą paverčia medumi maišydama jį su savo burnos fermentais ir mažindamos vandens kiekį. Tuomet medus supilamas į korį. Šiuo momentu vandens kiekis meduje vis dar yra per didelis, siekdama jį sumažinti bitė kurį laiką plaks sparnais virš korio. Proceso gale medus turės maždaug 20% vandens, o bitė išskirs vėl rinkti nektaro.
Priešingai nei kitos medaus rūšys rapsų medus labai greitai kristalizuojasi, todėl jį sunkiau išgauti. Jeigu avilio temperatūra nukrenta žemiau 30 laipsnių celcijaus, jis pradeda kristalizuotis per 24 valandas. Temperatūros pokytis gali įvykti dėl įvairių priežasčių: sumažėjęs bičių skaičius avilyje; labai šalta naktis; korys yra pilnas. Nustatyti ar medus kristalizuoja galima nubraukus nedidelį plotą korio. Jeigu kai kurios medaus dalelės yra ne skaidrios, vadinasi medus pradėjo kristalizuotis. Jeigu medus pradėjo kristalizuotis, būtina korius pašalinti iš avilio kuo greičiau. Išėmus korius iš avilių medus turi būti išgaunamas per parą. Skystas medus stiklainyje kristalizuoja per 3-4 savaites, jeigu nėra suvartojamas per tokį laiką.
Rapsų medus būna baltos arba labai šviesiai geltonos (sviesto) spalvos. Tikrai ne rapsų medaus spalva ateina į galvą, kai išgirsti žodį „medus“. Rapsų medaus skonis šiek tiek kartokas (dėl gliukozinolato), o kvapas nėra stiprus, bet specifinis.
Teigiama, kad rapsų medus turi labai daug teigiamų savybių. Liaudies išmintis nebūtinai yra patvirtinta medicinos mokslo, todėl sekančius teiginius prašau priimti su doze skepticizmo.
Užteptas šviežias medus palengvina atvirų žaizdų ir nudegimų gijimą. Medaus valgymas palengvina viduriavimo priepuolius, padeda nuo peršalimo. Tyrimai parodė, kad medus padengia stemplę ir skrandį, todėl jis gali sumažinti nesuvirškinto maisto ir skrandžio rūgšties srautą aukštyn.
Rapsų medus neturi tiek daug naudingų medžiagų kaip pavyzdžiui miško medus, nes tai yra vieno augalo medus.
Aliejus
Kaip ir kitų rūšių atveju, yra daugiau nei vienas būdas išgauti rapsų aliejų. Dažniausiai fabrikai naudoja šį metodą:
1) Sėklų valymas. Sėklos pravaromos pro įvairius sietukus siekiant atsikratyti visų priemaišų, kurios galėjo patekti nuimant derlių: akmenukai, kotukai, kiti augalai.
2) Prieš spaudimą rapsų sėklos yra pašildomos ir susmulkinamos, kad būtų galima išgauti daugiau aliejaus. Sėklos praeina pro volelių rinkinį ir taip būna nulupamos.
3) Sėklos keliauja per eilę šildytuvų/viryklių, kur suardoma dar daugiau sėklos ląstelių šitaip optimizuojant aliejaus klampumą bei drėgmę.
4) Virtos sėklos praeina per seriją presų. Šio ciklo metu yra iš gaunama didžioji dalis aliejaus. Gautas rapsų pyragas gali būti naudojamas antriniam spaudimo ciklui.
4.1) Rapsų pyragas prisotinamas cheminiu tirpikliu vadinamu heksanu. Heksanas pašalina likusį aliejų iš pyrago. O tada gautas aliejus išvalomas nuo heksano ir kitų galimų cheminių priemaišų.
4.2) Rapsų pyragas, kuris lieka pašalinus visą aliejų yra kaitinamas garais, kad pašalinti chemines medžiagas naudotas aliejaus išgavimo procese. Tuomet masė yra atšaldoma, išdžiovinama, granuliuojama ir supakuojama kaip pašaras gyvūnams.
5) Toliau aliejus yra rafinuojamas (kaitinimas) siekiant pagerinti jo prekines savybes ir galiojimo trukmę. Vanduo ir organinės rūgštys gali būti naudojamos lipidams, dervoms, laisvosioms riebalų rūgštims ir smulkioms dalelėms pašalinti. Aliejus gali būti praleidžiamas per filtrą turintį natūralaus molio, taip pašalinant bet kokią natūralią spalvą. Natūralus kvapas gali būti pašalinamas naudojant garų distiliavimo metodą.
Jeigu jums labiau patinka vaizdinė medžiaga, šis video labai gerai pristato mano aukščiau aprašytą procesą.
Jeigu skaitėte mano straipsnį apie saulėgrąžas, tai turėjote pastebėti, kad šis metodas praktiškai identiškas saulėgrąžų aliejaus gamybai.
Kai kurie gamintojai 4.1 žingsnyje gali nenaudoti cheminių medžiagų, o vietoj to pasitelkti antrą presą. Toks būdas išgauna mažiau aliejaus, todėl gautas pyragas, kuris naudojamas gyvulių pašarams turi daugiau maistingų medžiagų ir suteikia daugiau energijos.
Rapsų aliejus taip pat gali būti gaunamas šalto spaudimo metodu. Tokiu atveju jokiame proceso žingsnyje sėklos nėra kaitinamos. Vietoj to rapsų sėklos yra labai lėtai ir atsargiai trinamos žemoje temperatūroje. Šalto spaudimo proceso metu temperatūra niekada neviršija 45C (Rafinavimo proceso metu temperatūra dažniausiai viršija 120C). Gautas aliejus yra filtruojamas siekiant pašalinti lukštus ir kitas smulkias nepageidaujamas priemaišas, o tuomet supilstomas į butelius. Galutinis produktas turi natūralią spalvą bei skonį. Šalto spaudimo metu aliejuje išlieka labai daug naudingų medžiagų, rafinavimo metu beveik visos tos medžiagos yra pašalinamos.
Nerafinuoto aliejaus smilkimo temperatūra yra 107C, rafinuoto – 204C.
Kas yra smilkimo temperatūra? (Paimta iš teksto apie kokosus)
Smilkimo temperatūra – tai temperatūra, kurioje riebalai ima skilti į glicerolį ir riebalų rūgštis, ko pasekoje ima susidaryti melsvi dūmai. Glicerolis skyla toliau iki akrilaldehido. Dėl akrilaldehido šie dūmai itin erzina akis ir kvėpavimo takus.
Pasiekta smilkimo temperatūra rodo, kad riebalai degraduoja tiek gardžio, tiek maistingumo požiūriu. Todėl labai svarbu maisto kepimui parinkti tokius riebalus, kad smilkimo temperatūra būtų aukštesnė, nei naudojama ruošiant maistą.
Skirtingai gaminant maistą pasiekiama skirtinga temperatūra. Keptuvė ant viryklės ~120C, virimas aliejuje ~160 – 180C, orkaitė ~180 – 220C.
Biodyzelinas
Biodyzelinas yra atskira tema, todėl aptarsime tik trumpai per daug neišsiplėsdami.
Rapsai yra vienas iš populiaresnių augalų gaminti biodyzeliną (kiti: soja, palmių aliejus, kokosai) pasaulyje ir pagrindinis augalas Europoje. Biodyzelinas yra gaminimas iš rapsų aliejaus, kas reiškia, kad rapsų sėklos turi praeiti visus aukščiau minėtus aliejaus spaudimo žingsnius ir tuomet dar keletą papildomų kurui gauti.
Biodyzelinas yra gaunamas transesterifikacijos metodu t. y. rapsų aliejus yra maišomas su alkoholiu (dažniausiai metanoliu arba etanoliu) cheminės reakcijos metu susidaro alkoholių ir glicerolio esteriai. Po transesterifikacijos biodyzelino degimo savybės būna labai panašios į naftos dyzelino savybes.
Transesterifikacijos metodas pirmą kartą panaudotas 1853 metais Patrick Duffy. Pirmasis dyzelinis variklis buvo pristatytas 1893 metais rugpjūčio dešimtą dieną. Jį pristatė Rudolf Diesel (iš čia pavadinimo kilmė). Rudolf variklis kaip kurą naudojo žemės riešutų aliejaus biodyzeliną.
Yra įvairūs biodyzelino mišiniai. B100 reiškia, kad tai yra 100% biodyzelinas. B20 reiškia, jog mišinį sudaro 20% biodyzelinas ir 80% naftos dyzelinas. B5 reiškia, jog mišinį sudaro 5% biodyzelinas ir 95% naftos dyzelinas. Daugelis modernių automobilių gali naudoti B20, tačiau norint naudoti B100 reikia variklio modifikacijų. Vienas iš variantų būtų naudoti naftos dyzeliną variklio užvedimui ir įšildymui, o pasiekus reikiamą temperatūrą persijungti į B100.
Į klausimą: ar biodyzelinas yra geriau nei naftos dyzelinas? Atsakyti vienareikšmiškai negalima. Biodyzelinas sumažina šiltnamio efektą, bet jeigu rapsai naudojami biodyzelinui gaminti, tuomet jie nėra naudojami aliejui gaminti. Jeigu padidinamas rapsų laukų plotas, tuomet kažkokių kitų augalų plotas turi sumažėti. Galiausiai net gi patys tyrimai, kurie sako, kad biodyzelinas yra naudingesnis/efektyvesnis už naftos dyzeliną buvo atlikti suinteresuotų kompanijų ir negalėjo būti patvirtinti nepriklausomų mokslininkų.
Be jau mano minėtų rapsų panaudojimo būdų: medui, gyvuliams šerti, aliejui, biodyzelinui, rapsai taip pat gali būti naudojami kaip biokuras namas šildyti bei alyva sutempti įvairiems daiktams.
Didžiausi rapsų augintojai
Kai kurie šaltiniai nurodo Europos sąjungą kaip didžiausią rapsų augintoją, bet kadangi nevisuose šaltiniuose yra duomenys apie ES, tai pakalbėkime apie atskiras šalis. 2019 metų duomenimis penki didžiausi augintojai yra: 1) Kanada - 18.6mln. tonų; 2) Kinija - 13.5mln. tonų; 3) Indija - 9.3mln. tonų; 4) Prancūzija - 3.8mln. tonų; 5) Pakistanas - 3.3mln. tonų. Lietuva yra 16 vietoje su 0.7mln. tonų. 2020 metų duomenimis Lietuva užaugino 0.9mln. tonų pakildami trimis vietomis tope.
Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad aš toli gražu nesu rapsų ekspertas. Informacijos apie šį augalą bei jo auginimą yra gerokai mažiau nei tarkim apie saulėgrąžas ar kokosus, nes rapsai kaip monokultūra turi gerokai mažiau naudingų medžiagų nei kiti augalai. Kitaip sakant, interneto žvaigždėms nėra priežasties eiti iš proto dėl rapsų.
Jeigu žinote ką nors įdomaus apie rapsus ko aš nepaminėjau, būtinai pasidalinkite.
Jeigu jums patiko šitas tekstas, taip pat paskaitykite apie saulėgrąžas ir kokosus.
Nuorodos
The rape plant: its history, culture, and uses
Answers to these botanical mysteries could help a climate-stressed world
The Transformation of Rapeseed Into Canola: A Cinderella Story
How canola seed becomes oil and meal products
Production of biodiesel from rapeseed oil
Nuotraukos
1. Photo by Mindroc Ilie-Marian on Unsplash
2. Rapeseed harvest in an industrial manner in a conventional farm in Rostock county, Germany
3. Photo by Belinda Fewings on Unsplash
4. Rapssaat
