Bendruomeniškesnė mokykla

Tobulėjant technologijoms daugybė žmonių (tarp jų ir aš) mėgsta sakyti, jog technologijos pagerintų mokymosi procesą/kokybę. O kas jei iš tiesų mums norint pagerinti mokyklą reikia ne technologinių, o socialinio požiūrio pokyčių?

Aš nežinau kaip pamokos vyksta dabar, todėl moksleiviai gali pasijuokti komentaruose, tačiau leiskit man papasakoti kaip jos vykdavo, kai aš buvau piemuo.

Pirmiausiai mokytoja išdėstydavo dalyko temą ir, jeigu tai matematika, tai galbūt nupiešdavo trikampį ant lentos. Toliau sekdavo vienas iš dviejų galimų variantų. Gerasis variantas, kai moksleiviai sužinodavo sąrašą uždavinių, kuriuos reikia išspręsti ir spręsdavo juos savarankiškai. Jeigu kas būdavo neaišku galėdavai pasiklausti pas mokytoją. Moksliukai išspręsdavo minimalų kiekį uždavinių, po to normalų, po to maksimalų ir vis tiek gaudavo laukti kol prasčiausi mokiniai išspręs minimalų uždavinių kiekį, kad mokytoja galėtų aiškinti kitą temą.

Blogasis variantas būdavo tuomet, kai visa klasė spręsdavo vieną uždavinį. Tai reiškia, kad kažkas vienas turėdavo eiti prie lentos, o visa klasė žiūrėdavo kaip jis spręsdavo. Neteisingas sprendimas ar uždavinio nesupratimas labai tikėtina, jog grėsė blogu pažymiu ir viešu pažeminimu prieš visą klasę. Neatsimenu, kad kas nors labai mėgtų eiti prie lentos. Dažniausiai visi sutraukdavome galvas į kiautą, kaip vežliai, kad tik nepakviestų prie lentos. Jei šitas metodas ko nors išmokė – tai viešo kalbėjimo baimės.

Pagrindinė tų laikų taisyklė – klasėje turi būti mirtina tyla. O kas jeigu ją pakeisti tuo, kad triukšmas yra norma? Kaip visą tai atrodytų?

Pirmiausiai mokytoja išdėsto pamokos temą. Tuomet moksleivis savo draugams paaiškina pamokos temą. Mano laikais suoluose sėdėdavo po du, taigi, vienas moksleivis galėtų paaiškinti pamokos temą savo suolo draugui. Kita vertus bendrauti su tais, kurie sėdi tau už nugaros nėra sunku, taigi, vienas moksleivis galėtų paaiškinti temą kitiems trims.

Kai aš mokiausi, tai mes visi žinojom liaudies išmintį: geriausiai išmoksta tas, kuris mokina kitus. Ir tą išmintį mes taikydavome darydami namų darbus ar ruošdamiesi kontroliniams, tačiau niekada jinai nebuvo taikoma pamokose. Kodėl?

Ką reikštų tokios idėjos pritaikymas pamokose? Visų pirma, kai kurie moksleiviai tikrai geriau išmoktų dalyką. Mokytojai turėtų savo pagalbininkus tarsi mini-mokytojus: moksleivius, kurie savo draugams paaiškintų tą konkrečią temą.

Mokiniai gautų daugiau grįžtamojo ryšio apie savo mąstymo/sprendimo procesą tik jis būtų ne iš mokytojo, o iš savo klasės draugo.

Lavintųsi socialiniai įgūdžiai, nes neužtenka tik suprasti dalyką reikia dar ir mokėti jį paaiškinti savo klasės draugams. Mano gyvenimo patirtis rodo, kad patys protingiausi, daugiausiai žinantys žmonės, dažnai turi problemų norėdami pateikti savo mintis aiškiai.

Lavintųsi komandinio darbo įgūdžiai, nes joks žmogus nėra sala vandenyne.

Aišku, tokia idėja nėra tik supergera ir pozityvi, jinai turi ir trūkumų. Pirmiausiai, tai turbūt mokytojų galvos skausmas, nes tektų praleisti daug laiko šurmulyje, kai moksleiviai aiškina vieni kitiems.

Dėl darbo grupėse greičiausiai sulėtėtų mokymosi tempas.

Jeigu vienas moksleivis supranta temą blogai ir neteisingai ją išaiškina draugams, tai tokiu atveju vietoj to, kad vienas spręstų neteisingai, tą darytų keturi.

Mano laikais moksleiviai į suolus susėsdavo su draugais, kas žiauriai supaprastintai reiškia, jog klasė pasiskirsto į moksliukus bei mušeikas ir tos grupės tarpusavyje nebendrauja. Jei grupę sudaro du/keturi moksliukai, tai jie kaip nors išsiaiškins kas aiškina tema ir vadovauja grupei tą kartą. Tačiau jei grupę sudaro du/keturi prasti moksleiviai ir nei vienas iš jų nesuprato temos? Sodinti per prievartą vieną moksliuką ir tris prastus mokinius taip pat gali duoti įdomių, bet ne visuomet pageidaujamų efektų.

Galiausiai turbūt reiktų pripažinti: ar šita idėja duotų naudos, ar ne - neįmanoma pasakyti neatlikus eksperimento ir nepažiūrėjus kas iš to gaunasi.

Brukštelk žinutę