Knyga. Poul Anderson - Jūrų valdovo vaikai
Nuo ko pradėti? Nuo to, kad nedažnai pasitaiko knygos apie vandens pasaulio gyventojus? Nuo to, kad tragiškesnės pradžios aš neatsimenu? Ar nuo to, kad netikiu krikščioniško dievo magija?
Kartą jūrų pasaulio karalius Vanimenas įsimylėjo paprasto valstiečio dukterį Agnietę, jie susituokė, apsigyveno vandenių mieste Lire. Agnietė pagimdė karaliui 4 vaikus (iš tiesų 7, bet 3 neišgyveno). Jie būtų ilgai bei laimingai gyvenę, bet apie šitą istoriją sužinojo uolus ir labai dievobaimingas naujasis archidiakonas ir pasiryžo netikėlius atversti į tikrą tikėjimą. Virš vandenių miesto Lirio jis atliko egzorcizmo ritualą taip išvarydamas vandenius iš savo gimtosios vietos.
Knygoje yra dvi linijos, vienoje buvę miesto gyventojai vedami Lirio karaliaus ieško kur galėtų pradėti savo gyvenimą iš naujo. Antroje Vanimeno vaikai nespėję prisijungti prie ištremtųjų patys bando susitvarkyti savo gyvenimą.
Veiksmas vyksta maždaug apie 1200 metus Europoje, paminimos tokios šalys kaip Danija, Ispanija, Vengrija.
Aš pagalvoju, kad iš knygos gautųsi tikrai geras filmas: veikėjai tik mušasi ir dulkinasi, o vandeniai visuomet vaikšto nuogi. Jei režisierius pasistengtų, galėtų viską nufilmuoti N-7 (pagal lietuviškus standartus), nors esu tikras, kad S filmas būtų gerokai populiaresnis.
Skaitydamas šitą knygą pagalvojau, kad reikėtų įvesti naują knygų vertinimo kriterijų – pislumo reitingą. Šios knygos vidutiniškas pislumo dažnis kartas per du puslapius. Kadangi knygą pirkau iš padėvėtų, tai keista, kaip jos puslapiai nesulipę. Jeigu būtų su paveiksliukais, tai tikrai...
Tarpus tarp antro ir pirmo veiksmo veikėjai užpildo maldomis, diskusijomis apie dievą ir sielos nemirtingumą. Kai kurias knygos vietas net pats popiežius galėtų cituoti per mišias.
Aš nežinau, ar autorius to specialiai siekė, bet kai veikėjai pradeda aiškinti, kad nemirtinga siela yra daug geriau nei malonus ir patogus gyvenimas žemėje, tai norisi vožti jiems į snukį. Tokių nusikalbėjimų ir davatkizmo... nereikia toli ieškoti, nes visai neseniai aš skaičiau...
Dabar turiu gerą progą palyginti du labai žiaurius kūrinius. Atsimenate aš sakiau, kad Juodojoje gvardijoje vyksta karas, todėl didelis žuvusiųjų skaičius yra pateisinamas? Aš dar sakiau, kad Juodoji gvardija yra fantastiška knyga. Taigi, šitoje knygoje žuvusiųjų skaičius ne ką mažesnis, nors joks karas nevyksta. Ir viskas ką aš noriu apie šitą knyga pasakyti – meh...
Mano vertinimas:
– knyga tokia siaubinga, kad net juokinga.