Knyga. Tim Lebbon - Aušra
Ko aš labiausiai bijojau – veiksmas šioje knygoje prasideda būtent toje vietoje, kur baigiasi knyga „Sutemos“. Čia aš prisimenu, kodėl pradėjau rašyti knygų kritikas – dėl to kad nežinai ką gali nusipirkti. Nors Eridaną reiktų pagirti, jie bent jau antroje pusėje užrašo, kad tai tęsinys. Kiek iš jūsų atidžiai studijuoja antrąją viršelio dalį prieš pirkdami knygą? Aš tą užrašą radau tik rašydamas šitą recenziją.
Ar verta skaityti šią knygą neskaičius pirmos dalies? Nežinau, bet manau, kad neverta.
Apskritai man šita dalis patiko žymiai mažiau nei pirmoji.
Visą šitą knygą galima padalinti į dvi dalis: pirmojoje atsidurtų magai, ir jų krotų armija skerdžianti visus iš eilės, antroje – sužeistų, esančių prie mirties, ar kitaip apsvaigintų pagrindinių veikėjų klajonės po nevisai realius pasaulius. Kuri dalis jums patinka labiau? Nesižaviu nei daugybę mūšių aprašymų, nei įvairiais išvedžiojimais, kurie niekur neveda. Autorius sąžiningai, tiek blogiečiams, tiek geriečiams skiria polygiai vietos knygoje, kas man tikrai nepatinka. Man tikrai neįdomu skaityti, kokie blogiukai yra niekšai (nors geriukai, nedaug mažesni niekšai). Fantastiški mūšiai gerai žiūrisi filmuose, bet sunkiai skaitosi. Na ir kaip minėjau, manęs nežavi ilgi filosofiniai veikėjų mąstimai bei savianalizė, kadangi viskas per daug fantastiška ir atitrukę nuo realus, mūsų pasaulio.
O jeigu kalbant truputėli konkrečiau tai pirmoje knygoje sutikti veikėjai keliauja į vietą vadinama „Žemės įsčios“ tikėdamiesi atgaivinti magiją. Pakeliui jie sutinka daug įvairių kliūčių. Padarysiu labai negerą dalyką ir pasakysiu kaip knyga baigėsi: tie, kurių rašytojas netyčia nespėjo nužudyti, gyveno ilgai ir laimingai, tik kad tokių nedaug teliko.
Mano vertinimas:
– kiek galima žudyti, man patinkančius veikėjus?