Knyga. Andrius Tapinas - Vilko valanda
Netikėtai į mano rankas pakliuvo naujas lietuviškas romanas. Aš, kaip ir kiekvienas lietuvis, esu pasibaisėjęs knygos kaina. Taip pat turiu daugybę priekaištų knygos maketavimui. Pavyzdžiui kiekvienas skyrius prasideda puslapio dydžio spausdinimo mašinėlės iliustracija. Kam to reikia?
Knygoje yra 41 skyrius, taigi išmetus spausdinimo mašinėles jinai būtų maždaug 20 puslapių plonesnė.
Paaiškinkite man kas yra čia?
Kiekvienas skyrius yra „papuoštas“ juodu puslapiu, jeigu manote, jog tokių puslapių yra 41 klystate. Jų yra 60. O štai čia garsieji komiksai, papuošiantys knygą:
Nieko neįžiūrite, nes viskas juoda? Nieko tokio, niekas neįžiūri. Knygoje yra keturi taip vadinami komiksai (du po du) ir dar keturios iliustracijos. Pakelkit ranką, kas mano, jog tai sukuria pridėtinės vertės knygai. Vienintelis dalykas už kurį sveikinu - tai Vilniaus žemėlapis, nors pats nei karto į jį nepažvelgiau.
Nuotykį sudaro 526 puslapiai, bet kaip manote maždaug šimtas puslapių yra tiesiog iššvaistyta. Kaip sakė viena reklama: pagailėkite medžių ir miškas jums padėkos.
Knyga prasideda veikėjų sąrašu, kažkodėl visuomet mane tai nuteikia labai skeptiškai. Keisčiausia, jog po veikėjų sąrašo, romanas startuoja skyriumi su tuntu veikėjų, nors nei vieno iš jų nėra sąraše... Aišku, jūs pasakysite jog viename skyriuje veikiantys asmenys nėra svarbūs, bet kitų skyrių veikėjai, kurie nužudomi tame pačiame skyriuje kaip ir pristatomi yra svarbus?
Knyga skaitosi žiauriai sunkiai, po kiekvieno skyriaus nepriklausomai nuo jo apimties norisi eiti parūkyti. O dar vidury skyriaus vartai ir skaičiuoji puslapius kada tas skyrius baigsis galvodamas: greičiau pasibaigtų tie gamtos aprašymai ir prasidėtų veiksmas...
Nedaug pameluosiu sakydamas, jog iki 150 puslapio tas pats veikėjas nepasirodė du kartus. Tiesa pasakius, iki 250 puslapio bene tik du veikėjai veiksme dalyvavo daugiau nei kartą. Tarp gausybės veikėjų vietos atsirado Bėdų Rožei bei keturiolikmečiui grafiti meistrui Solomonui terliojančiam miesto sienas. O visi žurnalistai yra nupirkti rusų.
Knygoje mažiau puslapių nei Santa Barbaroje serijų, tačiau daugiau veikėjų. Kaip tai yra įmanoma? Knygoje yra daugiau žmonių nei Akropolyje per išpardavimus... Toks jausmas lyg žiūrėtum šimtą pokalbio laidų iš karto, o jų vedėjas savo svečiams užduotų tik vieną klausimą: kaip jums susiklostė gyvenimas? Tapinas lyg pažangus mokinukas sėdi pirmoje eilėje ir kruopščiai konspektuoja kiekvieną atsakymą, kartais nedrąsiai pakeldamas ranką: Gal galėtumėte pakartoti paskutinį sakinį? Nespėjau užsirašyti.
Autoriui taip svarbu papasakoti kiekvieno veikėjo biografija, kad jautiesi lyg skaitydamas... nežinau... Nekrologą? Buvo graži ir laiminga, atsitiko nelaimė ir tapo Bėdos Rože ir taip apie kiekvieną veikėją... Tapinui daug svarbiau, kodėl veikėjas dabar yra toks koks yra nei ką jis apskritai veikia romane.
Knygos veiksmas pajuda tik maždaug 300 puslapiu... Kitos knygos net nėra tokios storos!
Teoriškai knygoje galima suskaičiuoti keturias, o gal net daugiau veiksmo linijų, tačiau visos jos tokios silpnos kaip mirštančiojo pulsas. Išskyrus vieną pagrindinę apie Vilniaus legatą Antaną Sidabrą gaudantį žudiką maniaką (Kaip po vienos žmogžudystės nusikaltėlis staiga tapo maniaku?), kuri viso labo sudaro maždaug kokį 100 puslapių. Su šita knyga reiktų elgtis taip kaip elgiamasi su bankais: padalinti į dvi dalis, blogąją sudeginti, o gerąją įtraukti į kokį nors apsakymų rinkinį.
Turiu nulenkti galvą prieš autorių (ir pakelti įvertinimo balą), man kulminacija buvo netikėta ir labai stipri, tačiau tai bene vienintelis geras dalykas šitoje knygoje. Ir tikrai neatperka tų mano aukščiau aprašytų kančių.
Mano vertinimas:
– autorius labai detaliai aprašo Vilnių, lyg pats jame būtų gyvenęs ne vieną dieną, kruopščiai sukuria veikėjų paveikslus, tačiau nors vilku stauk, nuotykių valanda kaip neateina, taip neateina.