Knyga. Glen Cook - Cruel zinc melodies
Mano rankose jau dvylika privataus seklio Gareto istorijos dalis. Vienos istorijos geresnės, kitos silpnesnės, bet galiausiai noriu pasakyti, jog aš visada džiaugiuosi paėmęs šitą seriją į savo rankas.
Istorija prasideda nuo to, kad Alyx Weider su savo draugių grupe ateina prašyti pas seklį pagalbos. Max Weider – Alyx tėvas – dėl savo dukros užgaidos nusprendė pastatyti didžiausią teatrą TunFaire. Max tikslas tarp spektaklių (ir jų metu) parduoti kuo daugiau alaus. Alyx bei Tinnie nori tapti aktorėmis. Tačiau teatro statybos turi problemų, darbuotojai nenori dirbti dėl milžiniškų vabalų, vaiduoklių bei keistos muzikos. Iš pirmo žvilgsnio toks paprastas darbelis, kurį Garetui įvykdyti reikia visų keturių šimtų puslapių.
Išspręsti didelių vabalų problemą, seklys labai neužtrunka, tačiau su vaiduokliais ir muzika jam sekasi šiek tiek sunkiau.
Šioje knygoje seklys Garetas yra labiau keleivis nei vairuotojas, jis nelabai ką tiria, tiesiog vaikšto pirmyn atgal kartais įvykdydamas Deadman nurodymus, o kartais juos ignoruodamas. Visa byla kaip ir išsisprendžia kažkur fone tuo metu, kai mes skaitome ką veikia Garetas.
Šioje knygoje pasirodo absoliučiai visi (dar gyvi) kada nors šio ciklo knygose dalyvavę personažai. Tarkim, kai kurie iš jų atlieka jiems įprastą antraeilių vaidmenį, bet kam šioje knygoje reikėjo Morley Dotes ir Belinda Contague? Šie personažai turėjo tikrai nuostabius nuotykius ir istorijas ankstesniuose ciklo dalyse, bet dabar jie tik gadina popierių savo epizodiniais pasirodymais.
Kaip ir kiekvieną kartą rašytojas stengiasi sukurti vis naujus priešininkus. Net nesistengsiu apibūdinti kas priešininkas yra šitoje knygoje, bet kaip vieną kartą jau sakiau: kodėl ne gali tai būti paprastas vampyras? Ta knyga, kuri mane privertė užduoti šį klausimą taip pat buvo su Kip Prose kaip vienu iš pagrindinių personažu.
Mano vertinimas:
– aš džiaugiuosi skaitydamas dar vieną seklio Gareto istoriją, bet norėtųsi, kad jis darytų daugiau sekimo.